Norėčiau šlakelio indų ploviklio,
Kad širdį pasiektų, ištirptų tarp gyslų,
Sugraužtų virusą manąjį juodu diržu.

Bet spardos ir klykia lyg vaikas iš ryto,
Žandukai paraudo ir iltys iškrito,
Nors kniaukia kliudytos katytės balsu.

Būrelį uodų, gaminančių tarą,
Subūriau ir išsiunčiau tiesiai į karą,
Nes aš generolas, laidynę kišenėj nešuos.

Bet jie iki kaklo įklimpę į miglą
Klajoja pasauly ir daužos į stiklą,
Kol aš priešais veidrodį tyliai klaupiuos.

Žinau, kad esu banalus prezidentas –
Valdingas portretas, bespalvis pigmentas,
Fiksuotas gyvenimas, miegas ramus.

Bet kodėl tada kiekvieną vasarį
Ištinusias kojas merkiu vis į Nerį,
Kad bent sekundei užmirščiau aplinkui visus?