Iš liūdesio moterys sapnuotų tiltų turėklais tipeno,
Rankose nešėsi kurpes numylėtas
Ir kaip svajonių caraitės akrobatės
Meldės būt priglobotos žuvų tinkluose.

Kapinės, užsodintos palaikais įvairiausiais,
Gražiausiomis piktžolėmis žydo.
Į Dievą lyg rudenį gervės skrido,
O jis kažkuriam kampe žarstė tris minutes po ketvirtos.

Iš liūdesio vaikai bėgdavo iš namų
Ir balandžius šerdavo kukurūzine duona.
Po tiltais vyrai rinkdavo butelius,
Tikrindavo kamštelius – dažniausiai laimikiai pražiopsoti būdavo.

Nukirto aikštėje vienišos moters galvą
Krintantis iš aštunto aukšto veidrodis,
Taksistas turistams aiškino – štai moderni giljotina –
Ir suko ratus link katedros paveiksliukų.

Kai sukildavo vyrai, nešdavos kėdes ant galvų,
Sustatydavo eiles, sėdėdavo ir tylėdavo,
Kol lietus apsemdavo batus išvaškuotus,
O laikrodos šokinėdavo dėl praleistos vakarienės.

Tada miestą okupavo dėdės juokingais cilindrais.
Vaikai, įsitvėrę taškuotų motinų sijonų,
Vis svajojo ištraukti iš dėdžių po triušį,
Tempti tempti ausis, kad galėtų jose išsisupti.

Iš liūdesio kažkada sudegė miestas,
ir kaukė žmonės vėlių už parankių vedami,
Namavai mojavo stogais –
Iki pasimatymo.