Nuskambėjo seniai mano žingsniai nakty,
Ir ruduo beria auksą laiškais.
Gal dar mylime tai nors truputį, kas buvo,
Bet senieji sapnai nebegrįžta atgal.
Mes dabar jau kiti, lyg visai svetimi,
Ir neskauda širdies, ir akyse sausra.
Aš rytais atrandu, kad rasa vėl ant stiklo,
Tu palydi saulėlydžius tyliai, liūdnai.
Mes dabar vieniši, paskutinė riba, –
Praeita, palikta, nebegrįžt jau atgal.
Nebučiuosiu daugiau tavo šaltas rankas,
Nesakysiu ir tai, kad ruduo man širdy.
Tu tylėsi taip pat, – išsiskirkim be žodžių,
Išvažiuosiu, ir tau galbūt liūdna, graudu.
Telefonas daugiau neskambės tavimi,
Kada lekia kulka, ji negrįžta atgal.
Ir šaltam vandeny gęsta saulė šalta.
Man dabar nesunku patylėt ir nurimti,
Nesisiausti melu ir neslėpti akis.
Mes dabar svetimi, jau laiškai parašyti,
Tyliai  skaitome dar, ir jie miršta ugny.
Praeitis mūs bendra, tik skirtingi keliai,
Dar pažvelk į akis ir su šypsena tark:
„Štai ir pasaka baigės, atleiski, sudie“.
Nebučiuosiu daugiau tavo rankų šaltų.