Dulkėtas kaimo kelias, prie jo medinis kryžius,
Nenušienauta pieva, pilna lauko gėlių,
Nors pirmą kartą čia, jaučiausi lyg sugrįžęs,
Tiktai dar nepriėjęs senų tėvų namų.
Ieškojau Lietuvos, kur gaudžia gražūs miestai,
Ir stūkso puošnūs rūmai su šviečiančiais langais.
Tikėjau – ten savieji, tad būtinai pakvies jie,
Juk esame užgimę šios žemės būt vaikais.
Bet ne...
Prospektų akmenys Tėvynei dar šaltoki,
Žmonių veidai taip pat pilki, kieti.
Valdovų Rūmai stovi ligi šiolei nebaigti, tuštoki...
Dešimtmečiai keli, o jie vis uždari.
Sakė - išėjo Lietuva. Galvojau, kad nerasiu,
Gal Ji taip pat toli toli išskrido su kitais,
Kur žmonės savo garbę, kalbą gina drąsiai,
Nelošia kortomis politikos su svetimais.
Gerai kad Ją, kad Lietuvą, prie kelio sutikau,
Suklupusią po Kryžium, pievoj tarp gėlių.
- Atleiski, Motina, - širdy prašiau, meldžiau, -
Dar liko juk ir čia Tau mylinčių sūnų.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2011-06-27 09:21:44
...taip artimai pajutau...taip, kol žemelės dar neišparduotos - Lietuva gyva kampeliuose, suskamba varpais, apglėbia senove, motulė rodos atgyja žemės lopinėly, gryčioj, obelų pavėsy... pakelės kryžio koplytėlėj, pievų gėlėse...
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2011-06-27 00:05:46
marcinkevičiaus pėdomis. šauklio kalbėjimas.
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2011-06-27 00:05:45
Savo puslapėlyje įkėliau ir foto iliustraciją "Suklupusi po kryžium".