Atsisakau sudėtingumo pozų
ir meniškai sukurtos beprotystės,
nustebint negaliu? – o ir nenoriu,
tarp įvaizdžių jaučiuosi pasiklydęs.

Aš išmetu mintis, prekiauju žodžiais,
poeziją balsu lai skaito nebyliai.
Kas amžina ir gera – sunaikinti noriu,
raides žaislines leisti pelenais.

Negaila man žmonių, kurie gyvena
kentėdami vien dėl pačios kančios,
lai juos išsunkia mūzos senos,
lai semias iš košmarų atgaivos.

Aš nebenoriu būti blogas/geras,
apibrėžtas sudėtingiausiais sakiniais,
kampelį susirasiu... visai mažą,
kur naiviai vėl galėčiau nesikeist.