Gera buva žiemu. Stovi dykas pria lungą, žiūri vienu akim, par da neužušalusy stiklą kumpų. Gražiai talyn matas. Snegais kaip duknam visa  ščiulniai ažklota. Šiulta žalalam, kurmiam, vabaliokam. Sniagai  melinai balti, pušelas smaragdais, dungus lazurkavas, pakraščiokais geltanai, kai laidžias... Lišniau gražu. Na pamiškes stirniotes atlakstą. Didelėm, markatnom akim, šianagalių, burokų, maš da ką… Zyliotem šmatelį nesūdytų lašiniokų pakabinu. Pa pinkias sulėkį lasa. Kai spakainiai stoviu, pažiūri in man. Šnekėtų, kad makėtų, gal padekavotų. Ne žmones gi… Pūsnys tai gražias, didelas, pakriūtėlam pakabintas, kaip šitas… ai suk jų griausmas… Šalčią macniai ažuduoda… Net ažupinčiuos cinksi. Par lungą prajerkas, suvis minkas, biški vidun… Negi šilimas? Šalčią. Baika del tą. Vis lingviau dusuot iš pa žūsies duknų.
  Malkiočių prieseny, da kupetėlaj. Kūreni pečiokų nedadžiūvusiam, rozu su jom šnypšdamas. Vasaras tai nebūna gryčiaj, ale su  apatinem,  kalgi mažna tusliatis. Pria durų ringliokų undenią pateliuškavus, tai ladų… maš ti kiek. Ale tai sausią, kai ažtraškina. Nešiulta, ale gražu žiemų. Tik tas kumšas pavasaris...            
   Ut, jau mažutę abeliotę, kur be šiaudų, biški išlindus. Gal neapgraužę? Šuniokas in linciūgą nakty pasdraską, palaidų da kiek. Palaišč ir savų – paskiau pagauk. Kad jį griausmas kaks palaistūvis. Gamta. Anam pavasarį radau vienų nubielitų. Abeliotį.
Mat be šiaudų buvą. Kų ti pamyslysi? Šunų, kaip šunų visur. Ir te tau. Nu a kiškiokam kas? Ževęs raikia, tai ir merkavoja. Naujų kadu raiks pasadint, geras veislas.
Didelas susenį, tai nebija. Tik labai šakas susraizgį. Nudžiūvus kas untra. Genėt raikia. A kadu? Kol da šlapja – kų ti maknosi. A paskiau, kol apžiūri katrų. Kol susgataviji pelaly, mastely  šakelam ažtept. Lesvelas slobnas, kažną kiek metų ažmirštu padaržinėlan pakabint. Kol visa susjieškai, griausmas krienus paslobniją… Abelėlas apspumpuravy, apsžedavy ir apsabaliavy. Žiemų vėl.  Nelipsi apsnigton. Ir genėt, kai šūla, nemažna. Nutaikysiu progų katram pavasarį? Kad mat, tai paldienikas,
tai subata. Paspėk. Sekmų dienų tai nevalnia.  Susiedai ažgrauš. Nak ir Dievą bijot raikia. A pamuočnikai iš kur? Kų be jų? Ar paturėt, ar kų paduot? Prisprašai  katrų, tai jam pusly alaus, kur ape dešim valundų, ar vyną až pinkius… Prieš  darbų da. Paskui sėdi nusgenėjis na tručyznas, su vabaliokais šneka. Abelėlas, kaip stavėjy… Geri žmonęs, tik namą su pagaliu raikia. A jagu da pats…pajami? Gvoltas. Aik, tu balyten…  
  Gera buvą žiemų. Lungų dubultų maš nebeimt?  Kiek ti jų neraiks? Vesiau gryčiaj
vasarų. Ir par juos matau susiedus. Untrų nedėlių sniegų, kaip daržų  varpą, kirkam ladų lasa. Myslia kalendarių paskubins. Aik. Teip nebūna. Man sniegas. Gražiau balta žemę, negu purvuos. Maža kų, graičiau nutirps. Ir be lasimą… Lasam laikų savą…
   Gera buva žiemų… Ale pavasaris kumši. Susiedas pirštų iškėlys ar pavasarią vėjų gaudą, ar in man, tinginį, rodą? Kažna? Maš ait, abelėlas apžiūrėt, kol da neapspumpuravą, neapsžedavą ir neapsabaliavą?

Alunta 2011 01
D. Drazdauskas