Gao lėtai iškvėpė. Pirštai lengvai glamonėjo karabino mechanizmą, lengvu judesiu įspraudė gremėzdišką kulką, truktelėjo spyną aukštyn ir atgal. Neskubėdamas pakėlė ginklą prie peties ir nusitaikė. Tą akimirką egzistavo vien siaura taikiklio viršūnė ir tolumoje judantis gyvas kūnas. Ir nieko daugiau. Gao lengvai nuspaudė gaiduką, jau žinodamas, kad šūvis pasieks tikslą.
***
- Regis mūsų vedlys pagavo vakarienę, - kažkur tolumoje nuaidėjus šūviui sumurmėjo Gregoras.
Jau tris savaites jie keliavo kalnais, išnaršydami kiekvieną pakeliui rastą urvą. Tris savaites didėjo Gregoro įtarumas ir seko Anos kantrybė.
- Mes negalime juo pasitikėti.
- Gregorai, mes juo ir nepasitikime. Esame ginkluoti, budime pasikeisdami, tačiau per visą šį laiką jis nebandė mūsų skriausti, - ramiai tęsė begalinį ginčą Ana.
- Dar nebandė. Nė neabejoju, jis žino, kur mes norime nueiti, tačiau vedžioja mus po šiuos kalnus ratais. Kas tai, jei ne sąmoningas kenkimas?!
- Nesikarščiuok, jis veda mus ten, kur, pasak žemėlapio, yra didžiausia tikimybė rasti saugyklą.
- Šaitano vardan, jis šiose apylinkėse gyvena pusę amžiaus, netikiu, kad nežino kur tiksliai...
Staiga Gregoras nutilo, nes iš tankių brūzgynų kalvos papėdėje išniro sunkiais krepšiais apsikrovęs Gao siluetas. Jis nešėsi gabalą kalnų ožio. Veido išraiška buvo bereikšmė, tartum jis ne girdėti nebūtų girdėjęs Gregoro kaltinimų ir grasinimų, kurie skambėjo po visą kalvą. Vakarietis sugriežė dantimis, tačiau nuėjo padėti Gao užtempti mėsą į kalvą.
Po valandos, kai geriausi mėsos gabalai burbuliavo žygio katiliuke, Ana dar kartą pamėgino įtraukti Gao į diskusiją, kuri tesėsi visas tris savaites... Ir tikrai nežadėjo baigtis artimiausiu metu.
- Juk supranti, kad yra ne tik Šari mokymas, dar egzistuoja ir tikras pasaulis, juk neteigsi, kad avinas, kuris dabar verda puode, visuomet buvo toks. Juk kažkada, praeityje, jis buvo gyvas, turėjo keturias kojas ir buvo gamtos dalis.
- Avinas visada yra, ir yra, ir yra avinas. Nesvarbu, kaip jis atrodo. Nėra vienos tiesos. Tiesa yra tai, kad avinas yra keturkojis gyvūnas su ragais, tiesa ir tai, kad avinas - skanus troškinys, tiesa ir tai, kad avinas yra trąša, kuri per mus maitiną žemę, - ramiai atrėmė Gao.
- Negi tu nepastebi skirtumo?
- Žinoma pastebiu, aš tikrai nešaudyčiau į troškinį.
Akimirkai Ana nutilo. Tada nutarė pamėginti iš kitos pusės:
- Papasakok man tiesą apie Šari.
- Bet juk jūsų tauta yra Šari dalis, tik maža dalis vakariečių, tokių kaip tu ir Gregoras, nepriklausote Šari. Bet net jūs turite žinoti apie Šari, - nustebo Gao.- Iki sutinkant jus, jau daugelį ciklų nebuvome matę žmonių iš Vidurdienio prieigų... Sakyk, kodėl likote savo jaunystės žemėse, užuot persikėlę pas mus?
- Tiesa už tiesą, Gao. Papasakok mums Šari tiesą ir aš papasakosiu tau savo tautos istoriją.
- Tiesą, tu papasakosi savo tautos tiesą.
- Tiesa yra viena, Gao. Mes turime istoriją. Sutinki?
Gao neskubėdamas pakėlė šakelę ir akmenuotoje žemėje nupiešė keletą simbolių. Pasinėręs meditacijon ir, kaip reikalavo kanonai, pradėjo monotoniškai berti žodžius:
- Kai visa kas gyva buvo mirę ar laukė mirties pas mus atėjo Šari-chri ji neskubėjo ir laukė kol pasaulis liausis pykęs ant žmonių mirė dar daugiau ir niekas jos nekaltino tada ji atskleidė Slėnio žmonėms Mokymą Tradiciją kuri parodė kad miręs yra miręs o gyvas yra gyvas net kūdikyje įžvelgti mirusį senolį o sudūlėjusiuose kauluose vaikystės džiugesį Šari mokė kad pasaulis įsiuto ant žmonių kurie garbino dienos ir nakties kaitą supyko ant žmonių kurie norėjo suspėti SUSPĖTI atlikti žygdarbius savo gyvenime Pasaulis sunaikino žmones kurie pasinėrė į lenktynes ir laiko košmarą Ji Šari-Santiri-Dža paliko mums mokymą kaip dovana kaip priesaką ir kaip įspėjimą saugotis laiko ir žmonių kalbančių laiko kalba.
Gao paliko transą ir žvelgė į savo pakeleivius abejingomis ir pavargusiomis akimis.
- Ar atsimeni žodžius, kuriais dabar kalbėjai? - paklausė Gregoras
- Šari draudžia man prisiminti ar naudoti juos kitur, nei vien tik jos tiesos pasakojime. Kol kas aš dar tik chri - laukiantysis. Tačiau aš juos žinau ir galiu suvokti. Aš pakeliui į Dža, - vos juntamas išdidumas nuskambėjo Gao balse.
- Tuomet pajėgsi išklausyti mano istoriją? - pasidomėjo Ana.
- Aš pajėgsiu.
- Maždaug tuomet, kai pas jus atvyko Šari, mano žmonės iš požemių išdrįso pakilti paviršiun, manėme, kad mums pasisekė, kad netrūkstant saulės šilumos ir šviesos galėsime gana greitai atkurti mokslo lygį ir savo kultūrą. Per pirmuosius mėnesius žuvo dešimtys tūkstančių. Besididžiuodami praeities žiniomis, mes tiek daug pamiršome... Radiacija ir odos ligos pareikalavo siaubingos duoklės. O kai po keleto metų ėmė gimti kūdikiai... Savo dalies pareikalavo ir gamta. Netrūko savižudybių. Dar po keleto amžių mes sutikome jus - žmones iš Slėnių ir pavargę mūsiškiai priėmė Šari mokymą. Beliko tik užsispyrėliai, mokslo fanatikai ir beviltiškai išsigimę mutantai. Tokie, kaip mūsų seneliai, deja radiacijos ir modifikuoto maisto sukeltos mutacijos tapo visiškai nevaldomos. Išgyvendavo vos vienas naujagimis iš penkių, o smulkių genetinių pakitimų neišvengė niekas. Neseniai mums pavyko atkurti vieną archyvą, kuris nurodė saugyklų-muziejų vietas. Mes nutarėme persikraustyti, tačiau reikėjo patikrinti, ar vis dar egzistuoja kelias, kuriuo prieš tris šimtus metų traukėsi mūsų protėviai. Iškeliavome septyni. Jūsų slėnius pasiekėme tik mes dviese. Jei Saugykla vis dar sveika, o jos žinios gali būti naudingos... Mes mėginsime grįžti. Su vaistais, su žiniomis ir su viltimi.
Pasakojimas iš Anos pareikalavo daug jėgų ir matėsi, kad ji vos tvardosi, nuo ją užplūdusių emocijų. Gao prireikė laiko atsakyti, tačiau niekas jo ir neskubino.
- O jei jūsų rastos žinios pasirodys esančios žalingos?
Po šio klausimo Ana nebeišlaikė:
- Nieko negali būti kenksmingiau už jūsų pasakas! Visas jūsų Mokymas vien mistifikacijos ir praėjusių laikų tikėjimo ir filosofinių žodynų duženos!.. Šiizmo ir Budizmo sintezė, pagardinta apokalipsės vaizdiniais ir misterijomis! Bailių tikėjimas, kuris verčia jus gyventi rutinoje ir paprastume, kai jūsų geografinė padėtis mums būtų leidusi atkurti civilizaciją! Jūsų kalnagūbriai - tai buvę Himalajai, jūs net nežinote, kad dabar esame buvusiame Indostane, o jūsų slėniai kažkada buvo Sibiro stepės, tai kaip dar galite kalbėti apie kenksmingą žinojimą!?
Anai pristigo oro, o galvoje šmėstelėjo mintis, ar išliks ji gyva po atsakomosios Gao reakcijos. Tačiau Gao susitvardė, vakariečiai būtų nustebę pamatę, kokie ginčai vykdavo uždaruose pokalbiuose tarp Dža ir chri, siekiant išaiškinti visas Šari tiesas.
- Jus akina jūsų skausmas ir žinojimas. Iki jūsų muziejaus liko maždaug penki miego ciklai. - nekreipdamas dėmesio į apstulbusius Anos ir Gregoro žvilgsnius Gao tesė, - palydėsiu jus ten saugiai. Per tą laiką jūs suprasite Šari tiesą, arba aš pritaikysiu jūsų istoriją Mokymui.
- O jei nei viena, nei kita? - atsargiai pasidomėjo Gregoras.
- Nėra kito kelio. Jei jūs manęs neįtikinsit, jus įtikinsiu aš.
- Bet... - buvo bepradedanti Ana.
Tačiau Gao jau buvo paniręs į meditaciją.
Ana nežinojo džiaugtis jai ar nerimauti. Viena vertus Gao galų gale atsivėrė ir Anai daug kas paaiškėjo. O iki saugyklos, kažkas sakė, kad Gao žodžiu galima tikėti, beliko penkios dienos... Kita vertus paskutiniai Gao žodžiai skambėjo kaip grasinimas
- Ką manai? - tyliai paklausė Gregoras.
- Manau, kad saugykloje rasime kur kas daugiau, nei vien žinias, - tyliai sušnibždėjo Ana.
Miego nesinorėjo. Atsirėmę vienas į kitą, jie ėmė laukti kitos žygio dienos. Dienos, kurios atėjimo pajusti neįmanoma.