Taip nenoris sakyti sudie,
bet žinau kartais taip reikia,
kai saulėlydis skęsta miškuos
ir alyvų kvapu tu apsvaigęs.
Jei sugrįši ryte, man atneški rasos,
savo lūpomis būsi lyg vaistas.

Aš sergu tavimi jau seniai
ir bandau išspręst meilės lygtį.
Tarsi basas per stiklo šukes,
vėlei eičiau nejausdamas skausmo.
Tik tavųjų akių šiluma
vėlei verčia mane suklysti.

Kartais reikia ištarti sudie,
kad rytoj sugrįžtum stipresnis.
Savo dvasios stiprybę lyg durklą,
išdidžiai rankose neštum.
O po kojom vėl jaustum artumą,
tik ne šios jau kitos žemės.