Kai jau nebėra apie ką rašyti, žmogus imi ir parašai apie savo smegenis. Tai visuomet maloni ir kartais tiesiog nepakeičiama tema, kuri ypač tinka proziniams kūriniams. Tiesą sakant tinka beveik taip pat gerai, kaip oro tema susitikus žavingą moterį...

Kalbant paprasčiau, žmogaus smegenys tėra kambarys su vieninteliu stalu viduryje ir dviem nuolat besišnekučiuojančiais žmonėmis jame. Natūralu, kad moters smegenyse sėdi dvi moterys, o vyro – du vyrai. Gerai žinodamas, kad aš – vyras, suprantu mano galvoje esant du vyrus, nors tiesiogiai aš jų ir nematau. Nežinau, kaip jie atrodo, kuo vilki, ar trumpai apsikirpę ar nešioja plaukus su sklastymu. Ne, aš šito nežinau. Bet gerai numanau ir įsivaizduoju, jog abu jie sėdi prie pakankamai plataus stalo (platumas skirtas tam, kad abu galėtų laikyti patogiai sudėję ant jo rankas) ir nenumaldomai apie kažką šnekasi bei diskutuoja. Kartais jų pokalbyje sušmėžuoja kokių garsesnių knygų pavadinimai, vienas kuris nors pamini įspūdingą meno kūrinį, abu, paeiliui, įvertina abiem užkliuvusį istorinį įvykį. Nors dabar rašydamas apie istorinius įvykius aš suabejojau dėl moterų. Ar tikrai pas jas ten vienas kambarys ir tik dvi moterys jame? Man, nepabijosiu būti atviras, kartais atrodo, kad pas moterį smegenyse ne kambarys, o daugiabutis ir kiekviename bute po dvi moteriškes ir per valandą jos visos bent po kartą pasikeičia pokalbio partnerę bent keletą sykių. Tuo tarpu dėl to, kad vyro smegenyse tėra vienas kambarys, vienas stalas ir pokalbį prie jo visą laiką veda du vyrai – esu tikras. Tie keletas vyrų nesugeba vienu metu vesti pokalbio apie keletą skirtingų dalykų, nes jų kalba vienkryptė. T.y. jei pradeda apie žvyrą – apie žvyrą ir kalbės. Čia tikrai neatsiras vietos makaronams, traktoriams arba bananų kekėms, kurias mums intensyviai bruka iš užsienio (bet natūralu, nes savo neturime, užtai galėtume brukti kitiems Baranauską arba bandeles).

Tačiau tai dar ne viskas, kas vyksta vyro smegenyse. Natūralu, kad kažkur ten (jose) turi atsidurti pats individas, kuriam priklauso konkrečios smegenys. Šiuo atveju – aš. Taigi, aš (tik, žinoma, atitinkamo dydžio) taip pat esu tame kambaryje, kuriame diena iš dienos verda pokalbiai ir diskusijos tarp dviejų vyrų. Bet dažniausiai aš tik prieinu prie stalo, sustoju ir įdėmiai klausausi žiūrėdamas tai į vieną, tai į kitą vyrą. Kartais, kad primesčiau protingesnį, pasikasau pakaušį ar pasitrinu pasmakrę, bet kažkokio geresnio įspūdžio tai nesudaro (sprendžiu, pagal rezultatus – vyrukai toliau nereaguodami kažką šneka). Tai kitą kartą būna pastoviu taip, pabūnu, tada apsigręžiu, prieinu prie sienos, nusibrėžiu ten langą joje ir žiūriu pro jį. Žiūriu į pievas, į vandens mirguliavimą, kartais žiūriu, kaip kasa kraterius. Kurį laiką taip užsižiūrėjęs atkuntu ir vėl grįžtu prie stalo, o ten – diskutuojama. Apie dalykus. Tiesą sakant tie vyrai kartais iš tikrųjų narsto kažkokius nesuprantamas temas – dykviečių fundamentinių tyrimų kažką tai. Arba eko-kolonizaciją. Arba gyvenimo būties sinekdoch... Tiek tos. Kartais nugirstu juos kalbantis apie man tuo metu visai aktulius dalykus, pavyzdžiui patinkančią merginą. Stoviu prie to stalo ir girdžiu, kad apie ją kalbama visiškai nereikalaujant mano įsitraukimo. Tiesą sakant nepageidaujant mano įsitraukimo. Net jei ir norėčiau pridurti apie ją dalyką ar du. Bet dažniausiai besiklausydamas tų vyrų aš kažką įsisąmoninu, o įsisąmoninęs – darau. Ir darau gerai arba blogai. Pastaruoju metu vis dažniau ir dažniau išgirstu, kad judviejų tarpe kalbama apie kažką, kas vyksta einamuoju laikotarpiu, tačiau jie drąsiai reflektuoja į tai, kas buvo aptarta ir apsvarstyta anksčiau. O aš vis stoviu ir ramstau save už smakro. Gaila, kad Rodenas nemato. Balažin ko jis ten pridarytų pamatęs... Gal pasaulis suprastų, kad šiaip ne tas skulptūras ligi šiol vertino? Kartu su Rodenu pavadintume savo parodą „Mes dar tik pradedam!..“, bet gal šiuo metu kur nors yra laisvas Rodenas ir dėl to per daug sukt galvos nė nereikia? Aš atviras pasiūlymams.

Vyrai diskutuodami nepavargsta, tik jaučiu, kad ilgainiui darosi šališki kalbėdami apie tam tikrus dalykus. Kai kurių temų su laiku privengia. Kartais sušvinta objektyvumu. Abu. Vienu metu. Dar žinau, kad abu aprimsta ir dalinasi tyla kuomet sergu. Toks jausmas, kad aš guliu lovoje ir jie guli, tik jų lovos nematomos. Arba įrengtos kur nors. Turiu omenyje ten, kur aš nežinau jų esant. Žodžiu tomis ligos valandėlėmis kambarys ištuštėja ir jame testoviu aš pats. Ir žinau, kad būna labai liūdna. Taip pat baisoka, nes juk niekada negali žinoti, ar ne? Net jei sergi paprasčiausia sloga. Bet dar blogiau būna, kai žinai, kad, pavyzdžiui, tavo senelė serga vėžiu. Tada vyriškai sėdi abu nuleidę galvas ir tyli. Ir tas jų tylėjimas, būna, varo iš proto. Ir ne tik todėl, kad tas tylėjimas savaime iššaukia supratimą. Tai tik pradžia. Bet kokiu atveju, kai sakau, kad man spengia galvoje, tai būna spengianti tyla, kurios kaltininkais tampa du vyrai, kurie leidžia tai tylai įsiterpti. O dėl viso kito kaltas aš pats...

Kuomet nusigręžiu nuo stalo, paeinu du žingsnius, o tada atsimerkiu – ne ten, o jau čia, kur gyvi žmonės ir pasaulis – apsimetu, kad buvau pasivaikščioti. Tada iš karto atsiranda apie ką rašyti, oro temas šnekantis su dailiosios lyties atstovėmis pakeičia kitos, svaresnės... o smegenys eilinį kartą paliekamos dirbti savo darbo, apie jas ir vėl trumpam pamirštama. Kartais – iki kito karto, o kartais – iki kol jos [sustos].