Visuma – lyg prabėgęs vanduo,
ieškai jūros regtaimo pasažuos,
plūduriuoji virš dugno pakeltas,
jokio uosto aplink nesimato,
ten akimirksnis tavo be datos.
Praradimų daugiau nei svajonių,
atminty baltos dėmės saulėlydžių,
trupiniai nerašytų taisyklių,
pamiršti kad užsakoma muzika,
jei tyla nebegydo įgrisusi,
kai sadistė naktis pasirodžiusi,
žvaigždžių vėrinius verčia į šmėklas,
užplūsta vidun abejonės,
sunaikinti save užsimoji.
Į mintis įsirango abstrakcija,
nepakyla spiralė į ateitį,
dabartis tarsi mistinis choras,
amžinybėn grimzti be apmąstymų,
išlaikyti svarbiausią egzaminą
surakintas kaip magas Gudinis,
juodas angelas išmeta raktą,
būties tarpsnį iš vaizdo ištrynęs.