Nuvyto, nupliko, į nieką pavirto
Puošniausi bijūno žiedai,
O buvo, atrodo, jauni ir  išdidūs,
Ketino žydėti ilgai.

Reikėjo – mokėjau, galvojau, kad verta
Sumokėti tyliu laukimu,
Pavasario vėju, rytmečiu šaltu,
Ankstyvo birželio sapnu.

Nežinau, kas ir kuo bei kada užmokėjo
(gal kaitra, gal pikta liūtimi?),
Žiedlapėliai raudoni, medumi kur kvepėjo,
Į žoles subyrėjo visi.

Iškerojo, žaliuoja karpytieji lapai,
Tik neguodžia vešlieji širdies,
Lyg tai būtų kalti, o gal paslaptį slepia
Trumpos išdavikės nakties.

Jei kainą žinočiau, mokėčiau dar kartą
Už svaiginantį šėlsmą spalvų,
Už gėlę išdidžią, jos puošniąją galvą,
Padabintą ugnies vainiku.