Nusisuk..
aš atrišau mūsų tvarščius
mes nebuvom siamo dvyniai
mes patys savo delnus susiuvom
Dabar lėk tolyn..
mums nebereiks vilkti viens kito
sužeistų pavargusių sielų
galėsim skraidyt vėl
abu, tik po vieną
virš kito apsiverkusio miesto..
Kvėpuok..
giliai, kad truputį skaudėtų
kai tu iškvėpsi aš įkvėpsiu..
Alsuos stiklo duženom į nugarą
kiekvieną kartą bandant pakilti
nesvarumo baimė..
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2006-06-05 08:39:11
trečiam posme šiek tiek stringa ritmas, o štai kaip man visas eilius pasirodė: šaltis, skausmas,išsiskirimas dviejų širdžių, kurios buvo tarsi viena, plakė vienu ritmu. Sėdi vaikinas, atriša, nuriša, nuima viską, ką mylėjo, gerbė ir kuo tikėjo. atsisako, tarsi dalies davęs: " mes patys savo delnus susiuvom". Tada viską padaręs, atsiskyręs ir tvarsčius numetęs, jis atsistoję, pasižiūri į priekį, įkvėpia ir išeina. ypač skausmas ryškus čia: "giliai, kad truputį skaudėtų, kai tu iškvėpsi aš įkvėpsiu.." Ši vieta labiausiai ir patiko, o ir visas eilius gražus, juk žinai, kad man patinka tavo kūriniai.;)
Vartotojas (-a): ieva
Sukurta: 2006-06-04 09:58:24
siuvejele tu :)