Santrauka:
Iš žalios vaikystės prisiminimų.
Atlaidų saldainiai ilgiausi,
Juose popieriaus marios. Atleidžiu...
Kuo tyliausiai šnabždu tau į ausį,
O procesija tų lygiaveidžių
Jau įsuko devintąjį ratą!
Išvyniotas saldainis plonytis
Mano vaikiškoj rankoj taip trata,
Su melodija nori varžytis,
Kurią traukia su falšu kiekvienas,
Kad net žolės po kojomis stena
Ir išklaipo paminklines sienas,
Ir vėjarodės atplaišą seną.
Bugno smūgiai kažkur stumia dangų,
Ar Perkūnas šventasis taip griaudžia?
Nuo saldainių popierį brangų
Vis laikau tarsi pasaką graudžią,
Atlaidų saldainiai ilgiausi,
Juose popieriaus marios. Atleidžiu...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Žiogas
Sukurta: 2011-06-16 22:38:30
satyriškas požiūris apvilktas vaiko akimis.
Vartotojas (-a): PelėdaitėS
Sukurta: 2011-06-13 20:57:55
Nostalgiškas. Mieli, skanūs buvo tie atlaidų saldainiai nors ir popieriaus daug privyniota, o viduje cukraus pudra.Priminėt. Ačiū.
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2011-06-13 17:27:23
Retas buvo saldainis, o ir vaikė prekijus, vaikė...
šventė, kaip šis žodis nublanko - kasdienybe jau kvepia...
gaudžia varpas, šaukia į dangų, deja, ne atlaidai ir ne šventė,
virpa žvakės liepsnelė, preiš išnešant ir ją nuraško...
Kažką saldaus ir pamiršto priminė iš nutolusių tolių
Vartotojas (-a): paguodos giesmė
Sukurta: 2011-06-13 14:24:35
Laiko atverties magija. Gražu. Pastebėjau naujų tendencijų Jūsų kūryboje - labai džiaugiuosi.