Nuskriejo žiedlapiai pavėjui
Nuo obelėlės, nuo baltos.
Ilgai senoji jų gailėjo,
Belaukdama, kol sulapos.

Tik ten, kur žiedo švelnaus būta,
Jau po savaitės, po kitos –
Tarp lapų slapstosi ir supas
Pulkai sūnelių ant šakos.

Kol kas maži lyg riešutėliai,
Tiktai apvalūs ir žali
Pasaulin žvelgia obuolėliai,
Šakelę ploną lenkdami.

Dar nepažįsta pikto vėjo,
Botagais plakančio lietaus,
Lig šiol tik saulė glamonėjo
Ir liepė kuo greičiau užaugt.

Gerai, kada namuos neankšta,
Pakanka maisto ir globos,
O saulėtą vaikystę randa
Net obuolėliai ant šakos.