Mes tyliai senstam, eidami į tolį,
Bijot nereikia, nereikia nusimint.
Ir Dievo neprašyk, nemelsk taip uoliai,
Jaunystės niekas negali sugrąžint.

Juk turi žavesio kiekvieni metai,
Keliu eini kol, nebėki nuo jausmų.
Užsupo nešini pilkais verpetais
Sudilę metai ir vėl glėbiai svaigių

Prisiminimų saulėtos jaunystės
Kai rojaus soduos dar noko obuoliai.
Dabar rausvi jie guli, kiek apvytę,
Gaivia pagunda mus kalbina liūdnai.

Kiekvieni metai atradimų turi,
Savaip jie žavūs, tereikia tik tikėt.
Ramunės žiedas buria, vis dar buria,
Ir prašo žiedlapiais baltais lytėt.