2. Kai degė spalvos trys

Kiek buvo metų - visi mano,
Blogiau – geriau, ar tai svarbu?
Jaunystė siaust, mylėt diktavo,
Vėliau užgriuvo daug darbų.

Svajojom, dirbome ir kūrėm,
Kiti net sakė, kad gerai,
Net didžiavais, kad žemės ūky
Ir savo indėlį matai.

Žmonių gražių visuomet būna,
Kurie pasako daug tiesos,
Negaili prakito ir triūso
Dėl žemės savo, dėl gimtos.

Nereikia praeities numenkint,
Ištrint iš puslapių visų,
Jei pagal sąžinę gyventa,
Turi ir ten savų turtų.

Tik buvo laikas, kai atėjo
Apsisprendimo valanda,
Pakilo Sąjūdis lyg vėjas
Ir paliepė – miegot gana!

Ne, tai nebuvo gražus sapnas,
Ar stichiška banga minios,
Retai tai būna, bet būna metas
Vaiskaus žydėjimo tautos.

Taip buvo tikra ir teisinga,
Kad nebebuvo net minties,
Jog gali likti abejingu
Ir laukti neaiškios baigties.

Atėjo laikas ir poetai
Paleido skrydžiui tris žodžius-
Tėvynė, Lietuva ir Laisvė
Nuo šiol gyvenimu mūs bus.

Nebuvo miesto ir miestelio,
Kur neiškiltų vėliava
Ir neišneštų jos į kelią
Visa lietuviška šeima.

Graži ji buvo, spalvos degė
Viršum galvos lyg švyturys,
Laisva svajonė priekin vedė,
Atrodė, nieks nesustabdys.

Stabdyti stabdė, nepavyko -
Tokia Aukščiausiojo valia,
Kad praeitis užverta liko,
O laisvėn ėjo Lietuva.

Jei kada nors kas nors ketintų
Istorijos metus papuošt,
Būtų gerai, kad pasirinktų
Tik Sąjūdžio pradžios, tik tuos.