Atsibudęs
Sapnuoju palaukę, –
Virpa ji nuo kamanės dainų!
Pasiduodu nežinomai traukai,
Paskui nykstantį šauksmą einu

Pro ramunę,
Pro dobilą rausvą...
Jau virš smilgų, baltųjų beržų,
Paskui tą jau nutilusį gausmą
Vis kylu ir kylu pamažu.

Ir į matinę
Baltąją šviesą
Veržias mano esybė visa, –
Jau, atrodo, netrukus paliesiu,
Susiliesiu su šita šviesa!

O žemai –
Mūsų Žemė žydrėja
Lyg audros sūkurių planeta.
Spalvos drumsčias ir jau neskaidrėja...
Abejoju vis – ta ar ne ta?!.

Panašėja
Jinai į ekraną.
Kvadrovizija tokia klaiki
Lyg istorijos puslapius gena
Ir užrašo kažkur atminty...

Tie spalvotieji
Kadrai sustingsta
Ties lemtinga mums amžiaus riba:
Beprasmybėmis technikos sfinksai
Virsta... mokslo kvaila pažiba...

Po dujokauke –
Ištisos tautos,
Amazonės žalioji žaizda!
Atminties gilios šaknys išrautos,
Nežaliuos numestoji lazda...

Ir švenčiausią
Visatos stebuklą –
Meilę amžiną mindo purvais...
Gęsta aistros, per naktį atbukę,
Ir šventovės pavirsta urvais...

Ta tyla man
Sirenomis kaukia...
Ir vainikai – man mirtys gėlių!
– – – – – – – – – – – – – –
Atsibudęs jaučiuosi – palaukėj
Aš aukštielninkas kryžium guliu

Ir, atrodo,
Sapnuoju iš naujo...