Kai augo kelnės

Nors gyvenau ne taip mažai,
Gyvenimo dar nepažįstu,
Metai nukrito kaip žiedai,
Nakties sapne regėtos vyšnios.

Anksti vaikystėj supratau,
Kad būna duona su pluta,
Tiktai dar būdavo blogiau,
Kai kartais baigdavos ir ta.

Taip greitai, rodos, kelnės augo
Broliai išmokė skust ūsus,
Kreiduoti teniso bateliai
Nunešdavo net į šokius.

Čia dar kita tiesa aplankė –
Laimei nereikia pinigų,
Svarbu – surast, kur švelnios rankos
Ir vakarais ilgėtis jų.

Biržely gegužė kukavo,
Rugpjūtį krisdavo žvaigždė,
Dulkėtas vieškelis vingiavo,
Neleisdamas nė pailsėt.

Graži stotelė – Kauno miestas,
Tokie pat studijų draugai,
Diplomą gauni ir jau „kietas“,
Aukščiau, toliau nuskrist bandai.

Mažai ką moki, bet jau mokai,
Kitus gyvenimo, žinių,
Kol vieną kartą pats sumoji,
Kad reikia siekt dar gilesnių.

Ir vėl keliai keleliai sukos
Atgal prie žinomų krantų,
Kur Lietuvos didžiausios upės
Sutardavo tekėt kartu.

Sena pilis, raudonas bokštas,
Aplinkui tvyro paslaptis,
Jeigu romantikos tik trokšti
Tikrai suras čia ją širdis.

Surado. Viską viską rado,
Dar už romantiką daugiau,
- Tu jau tėtukas, - kartą sako,
Vėliau ir dar, kad būt tvirčiau.

Žiemas, pavasarius skaičiavo
Kažkas taip greitai, nejutau,
Per mokslus kelias nušuoliavo,
Tik nebeaugau  pats daugiau.