Pakol nemąstau, čiuožinėju paviršiais -
Daiktai ir veiksmai lyg prasmės nepradarę,
Tarytum uogelė, laiku neprisirpus,
Tarytum kepurėj žuvelė iš marių.

Be ryšių, be dydžių, krypčių visos dienos -
Lyg amžinas balius be pagirių gėdos,
Be nuovokos skaičiaus - gyvenimas vienas,
Be gailesčio regint, kad purvinos pėdos.

Lyg akmenį rast, kur iškaltos dvi datos, -
Trupėjimo dulkėsna baimei užkloti,
Kad žmogui - ne Dievui - pataptumei kaltas,
Nes jam tenka šerti ir kuopti beprotį.

Kantrybės, brolau, - gal per maža to laiko,
Kuris rasti prasmei man buvo paskirtas,
Todėl aš į taktą minios nepataikau
Ir sėdžiu laiminga ant atliekų stirtos.

Maldaknygė, rožinis, staklės, ratelis
Ir meistro netekęs našlaitis varstotas
Man savo prasmės jau atskleist nebegali,
Nes šaknys velėna nuo veiksmo užklotos.

Tik ūgliai žali kaip rodyklės viltingos
Pirštukais seilėtais atvers kalendorių.
Joks veiksmas ar daiktas prasmės nepristinga,
Tik aš ją suvokti nemoku. Nenoriu?..