Į pienių skristukų ažūrinę sferą
Dar šelmiškas vėjas kol kas neįlindo.
Apžilpina rasos ant pievų kur žėri,
Išpiltos iš vėstančio vakaro indo.

Plati ir gili šita gyvasties upė,
Kurioj kaip kas geba - ar neria, ar plaukia.
Plėšrūnai vaidina, kad niekas nerūpi,
Nors nuolat sau renkasi sekančią auką.

Paklaust: \"Kas esi?\", rodos, niekam nė motais -
Atsakymas paslėptas puokštėj instinktų.
Džiaugiuosi atradusi pievoj rasotoj
Savęs paieškot buvus priežastį rimtą:

Jaučiu, kad svaigstu nuo gyvenimo geismo -
It kraujyje šniokštų žydėjimo šėlas,
Visus skristukus užsimojus paleisti -
Juk smulkmenos daro gyvenimą mielu.