Kaukdamas vėjas vis daužo
Su delnu raudonas gėles
Dūmus ištraukia iš laužo
Ir uosto jų formas kvapnias.

Nutraukęs girtuokliui kepurę,
Po dulkes volioja ilgai.
Pastato stulpą didžiulį,
Bet ant jo nesilaiko laidai.

Salomėja! Gyvent atėjusius
Po alyvom palaimink žodžius!
Iš žvaigždžių ir rugsėjo mėnesį
Lyg iš bičių varva medus.

Išduodu tau, mano sese,
Vėjas – bespalvis gaidys.
Mačiau, kaip ant stogo jis lesė
Nebaigtas įkalti vinis.