Ant išblyškusio šlapio pasaulio
Dūžta stikliniai lašai,
Maudos pievos ir kloniai,
Krykščia ir juokias miškai.

Panyra į šniokščiantį vandenį
Gražiausi sodo žiedai.
Jie supas. Ir skleidžias lyg burės,
Pražysta gėlės baltai.

Taip skleidžiasi jūros.
Apsitraukia lietum ir miglom.
O kada nors baltos burės
Su vėju parplaukia namo...