Mano durys pilkai nudažytos,
Taip pilkai, lyg nebūtų čia durų.
Praeini... Pro tarpelį mažytį
smalsiai budinčios viltys sužiūra:
Išskaičiuosi iš keleto aukštų
Ir paliesi varpelį - taip lemta.
Šiapus durų tikėjimai aušta
Ir artumai tavęs pasigenda.
Šiapus - aš, nenustojus niūniuoti
tuščio takto autistiškų liftų,
išsikraustau kasdieną (iš proto),
supakavus likimą išvykti.
Paskubėjo išpaikint nebrandžią...
Taip ir augau - „smulki egoistė\“ -
dėl savęs, o juk kartais taip veržia
pro vos matomą plyšį išslysti
ir atsargiai pakišti tau koją,
kad bent kartą nustotum skubėti...

-\„Ša, tyliau, tu per garsiai svajoji!\“-
susisvarbina mintys - koketės.

Trečią kartą kaimyno šunėkas
kilimėlį prie durų sujaukia.
Tau turbūt kaip ir man nesimiega...
Tik norėjau priminti, kad laukiu.