Juokingas užmojis senam vaidinti jauną,
Ant kaulų krioštančių įtempt raukšlėtą odą -
Aistrų gegužį laikas nuskalauja
Ir stingsta kraujas nuo nelaukto gruodo.

Jau ne sezonas atlapoti EGO,
Kada vainiklapiai trūnėsiais pasipylė,
Kada hormonai vaikuose nemiega,
Statai svajonių paskutinę pilį.

Branda pelnytai tikisi taurumo
Ir išminties kaip vėliavos ant bokšto.
Nesusitaikęs su savuoju kūnu,
Jaunikli žilas, ko gi tu betrokšti?

Štai uždusai straksėdamas kaip žiogas,
Nublausęs žvilgsnis užgesino šviesą.
Tiesiog netiesą veidrodžiai parodo,
Net šimtą metų jei į juos žiūrėsi.

Ne savo blizgesiui matyti akys duotos,
Menka Būtis, jei žilpina sidabras.
Apsižiūrėk - gal delnas degutuotas
Puikybės nuodėmės nei kiek nebesikrato.

Yra ką veikti finišo tiesiojoj,
O tu vis dėmesio ištroškęs tarsi vaikas.
Manai gudrus, jei su laiku kovoji?
Parodyk tą, kurio jis nesuraito...