Taip norėčiau aš žemę į paveikslą įkelti,
Nors mažai, nors tiktai lopinėlį,
Kai upių šlaituos ima paukščiai skardenti,
Lankose gi - prasiskleidžia gėlės.  

Mačiau aš jį tokį prie seno Nevėžio,
Kada pievose liejos auksinė spalva,
Suspaustomis lūpomis tyliai šnabždėjau –
Pasipuošti taip gali tik čia Lietuva.

Jeigu būtų ruduo, baugiai ūžautų vėjai,
Prie žemės paveikslo man būtų ramu,
Žinočiau, kad vėlei, gegužiui atėjus,
Žaliausioj pakrantėj siaus marios žiedų.

Būtų gera nors vieną žiedlapėlį paliesti,
Prisiminti, kaip kvepia ankstaus ryto vėsa
Ir tada, kai nakčia su juo liktume dviese,
Arba žvelgtų per langą baltaskarė žiema.

Taip norėčiau aš žemę į paveikslą įkelti,
Nors mažai, nors tiktai lopinėlį,
Kad juo būčiau stiprus, kad galėčiau gyventi,
Kur nebaigia žydėt pievų gėlės.