Išsunkti iki šerdžių beržai jau už mus nebeliudija,
Tik ant lūpų nugairintų skonis sulos sukrešėjusios.
Vėjai perkaukė priesaikas, vandenys šifrus išgludino,
Mes juokais sušnabždėjom „sudie” – jie juokais… patikėjo,

O ant polių dar draikos plonutė vienspalvė suknelė,
Kryžium glaustosi irklai, kas kartą suinkštę ties randu,
Tartum dievo akin, vis į gilumą rytmečiai neriantys,
Susižeidžia žvynais sidabriniais ir rykštėmis meldų,

Dar grįžtu vakarais, dar šešėliu ant kranto guluosi,
Slepia žaros akis, lyg pravirks tuoj – išsyk atpažinusios,
Prisiglaudžia nedrąsiai ir tyli kaltai, tartum guostų,
Kad nėra daugiau mūsų bevėjėse liepų sūpynėse...