Kai būsiu pavargusi
Ir netekus vilties,
Ateisiu susenusi išpažinties.
Suklupsiu Ąžuolo pavėsy,
Įleisiu plaukus į šaknis
Ir jeigu Tu dar vis šalia stovėsi
Išgryninsi mane iki duobės,
Kur auga aitvarai
Ir sklando gilės,
Kur braido upės
Ir skęsta žuvys,
Užmiršę kur jos
Iš tiesų gyvena:
Danguj,
Žolėj,
Ar vandeny...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2011-05-28 20:15:27
pradžia neužkabino- o nuo vidurio link pabaigos pakerėjo.... geras eilėraštis
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2011-05-28 14:13:40
Gražus čia tas „prisiminimas apie ateitį“.
Prasmingai biblijinis čia erdvės trimatiškumas
(dangus, vanduo ir... žolė. Ne žemė, o gyvybingas žemės apklotas – žolė! Kuo ne nuoroda į rojų? Tegul ir prarastąjį...).
Kita (gal skubiau pragyvenama?) terpė, kurioje – aitvarai, gilės ir žuvys (pirmapradis krikščionybės įvaizdis).
Daug gilesnis kūrinys, nei atrodo iš skubraus pirmo žvilgsnio...
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2011-05-28 11:32:51
... ,,kai būsiu... susenusi"...giliai užkabintas jausmas eilėse
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2011-05-28 11:12:43
Gražiai supintas gilus jausmas su paprastais vaizdiniais.