Dažniausiai lyja rudeniop, o ties birželiais žliaugia
Ir tvinsta žvilgsniai, išsiilgstantys sacharų,
Pelija dienos, rodos, nieko nebelaukiam.
Slogu būt žemiškais lyg darant ką negero.

Jei kas tapytų plunksnom, mumyse išmirkusiom,
Jei leistų pirštams rinktis - rinktųsi raudoną,
Kad susigėstų Magdalietės kaklo linkis,
Kad žemėn kryptų akys nuolankios Madonos.

Dar liko mūsų. Mikrotalpose, sekundmačiuos,
Tik amžinybėn nesutilptume, ko gero...
Lyg nuogumu net palaidūno nesugundyčiau,
Tarsi išaugai degančius sparnus Ikaro,

Tarsi nedukrino manęs, tarsi tavęs nesūnijo
Nei erdvės dangiškų glėbių, nei laikinumas - žemiškų.
Lengviau tikėjimą pakeisti, nei priimt Komuniją
Mums - vienas kitą taip aklai išstabmeldžiavusiems.