Apšviestoje scenoje

Pasijutau besėdintis scenoje, apšviestas iš visų pusių karščiu alsuojančiom lempom. Jų skaudžioje šviesoje jaučiausi tarsi operacinėje, kur matomas kiekvienas odos lopinėlis, kiekvienas iššokusios gyslos vingis. Kažkaip supratau, kad esu pažintas, atspėtas, nespėjęs paslėpti savo tapatybės, gal netgi nuteistas. Tačiau nuosprendžio dar negirdėjau...
Šalimais mėtėsi karūna, kurios aukso spindesį spėjo pakeisti dulkės, vietomis - neploni purvo sluoksniai, nugulę ant brangiųjų akmenėlių. Tačiau joje buvo galima įžvelgti naujus piešinius, ornamentus, išraižytus laiko ir negailestingų stichijų. Dykumos paliko savo hieroglifus. Drėgnų slėnių šliužai ir gyvatės savo aštriais dantimis, skustabriauniais žvynais išraižė savus ornamentus, o prarajų skersvėjai dailiai nušlifavo jos šonus ir briaunas.
Kažkurią akimirką pagalvojau, kad tai visai gražu. Užsidėjęs šią karūną galėčiau viešpatauti ir būti teisėju kur nors, pavyzdžiui, raupsuotųjų slėnyje. Gal netgi mirusiųjų buveinėje? Nors ne, ten manęs dar nepripažintų. Juk aš dar gyvas. Visai nesvarbu, kad padėtas ant padėklo ir dalinai išmėsinėtas. Netgi jei ir daugelį kartų pasvertas, ir vis rastas per lengvas...
Matyt, man dar teks kažkiek pakeliauti. Gal ir pas raupsuotuosius brolius pagyventi. Gal dar ne viską ten teko pamatyti, patirti, išragauti... Ne, į karalius jiems tikrai nesiveršiu. Ir į teisėjus - ne. Nebent jie patys mane išsirinktų. Tačiau karūnos aš dar nesidedu. Tegul sau guli šalimais...
Matyt, gerokai užsisvajojau ir pamiršau kur randuosi. Iš šios keistos būsenos mane pažadina prožektorių karštis. Ak taip, aš juk scenoje... Gal jums ką nors suvaidinti, o gal eilėraštuką padeklamuoti? Sarkazmo pritvinkę lūpos bando prasiverti ir išleisti į šviesą šį provokuojantį, kvailą klausimą. Taip, būtent į šviesą, tokią skaudžią ir nemalonią mano akims. Tačiau nespėju...
Iš tamsos, kažkur iš už lempų, pasigirsta balsas: "Tai ar nueisi pagaliau tu į tą parduotuvę?"
Atsipeikėju. Aš vėl šiame realybės šokyje, nesibaigiančioje rūpesčių karuselėje. Tačiau netikėtai savo viduje aptinku norą sugrįžti dar kartą ant tos nemalonios, apšviestos scenos. Kažkas ten liko... Kažkas brangaus ir iki galo nepažinto.
Lapkritis

2011-05-26 17:26:08

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): dalmara

Sukurta: 2011-05-28 19:26:53

Įdomiai. Vaizdingai.
Skaitant dilgteli sieloje: Taip taip... ta realybė viską griauna.

Vartotojas (-a): Rykštė

Sukurta: 2011-05-26 20:25:34

„Netgi jei ir daugelį kartų pasvertas, ir vis rąstas per lengvas...“ - nelabai suprantu šito sakinio. Iš kur čia rąstas?
„Matyt, gerokai užsisvajojau ir pamiršau kur randuosi.“ - ne „randuosi“, o „esu“. Be to, prieš „kur“ reikia kablelio;
„Sarkazmo pritvinkę lūpos bando“ - pritvinkusios, nes lūpos moteriškos giminės. Giminių nepaisymas leidžiamas tik poezijoje.

Lietuviškos kabutės atrodo taip: „ “. Dabar pakeičiau, bet prašau vėliau tokias ir rašyti.

Siūlyčiau jums pradėti rašyti ilgesnius tekstus. Trumpoji proza tinka tik pasibandymams arba staigiems ir veržliems minčių protrūkiams. Kai norima pasakyti ką nors tikrai įspūdingo.
Manau, kad tikrai galite rašyti, vartojat daug labai vaizdžių žodžių junginių, valdot žodį. Tad bandykit iš tokių tekstukų kurti trumpas noveles, plėtoti mintį, suteikti prasmę.

Vartotojas (-a): Laukinė Obelis

Sukurta: 2011-05-26 19:08:11

Iš principo, kaip minčių etiudams, turbūt tai nėra trūkumas, bet vis dėlto man norėtųsi, kad šiame tekstuke dėmesys būtų stipriau sutelktas į vieną mintį/vaizdinį. Ypač viduryje tekstas išskysta. Tiesa, scenos motyvas labai pagelbsti ir suteikia autoriui tam tikrą laisvę, bet norėtųsi truputėlį labiau sutvarkyti veikėjo mintis.
Bet tikrai neblogai. Vaizdingai.

Šis sakinukas čia kažkaip nesėkmingai užsiklydo, visai netinka prie visumos, sumenkina viską:
"Gal jums ką nors suvaidinti, o gal eilėraštuką padeklamuoti?"