Kada mes senstame? Ar kai suglamžom odą,
Kai pripažįstam tik senas tiesas?
Kai kaulus tramdo sustingimas gruodo,
Kada užmirštam, kur ir ko esą?
Kada buitis nebetelpa į glėbį,
Tačiau į saują sutelpa Būtis?
Kada į riksmą nieks neatsiliepia,
Nes reiklesni ausims yra riksmai kiti?
Kai atgailaujame labiau, nei nusikaltom
Ar kai svajonėms nukerpam sparnus?
Kai jaučiam vieną - savo laiko - skalsą,
Bet pranašaujam, jog pasaulis žus?
Kai noris verkti, tiktai akys sausos,
O su juoku atplūsta graudulys?
Kai nebenori niekas prisiglausti?
Kai kūnas sopantis išvardija dalis?
Kai tenka ryti pralenkiančių dulkes?
Menkiausią pastangą kai lydi dusulys?
Kai kausto baimė, jeigu reikia gultis,
Kai nebeaišku, kam iš kiauto lįst?
Kai tampa priešais kietos duonos plutos,
Kai kandžiai šaiposi pabirę riešutai?
Kada priglunda atsisveikint lūpos,
Bet jau nėra kaip atsakyt į tai?