Kaip lietūs neišliję,
Kaip sniegas neiškritęs,
Kažkur užstrigę žodžiai
Pavirto į žariją.

Bandau aš juos paimti
Ir pasidėt ant delno,
Kad vėlei man primintų
Alsavimą tą švelnų.

Alsavimą gegužio,
Ir liepos naktų karštį,
Kai pats dangus tau siūlo
Mylėti ir gyventi.

Gal būt daugiau nei žodžiai
Tada tyla bylojo,
Akių užteko grožio,
Nuo jų širdis liepsnojo.

Dabar žiūriu nustebęs,
Kiek turto iššvaistyta,
Prabėgo laikas ežiom,
Tiesk vieškelius – negrįžta.

Tegul degs mano rankos,
Žodžius po vieną rinksiu,
Kas nebijos tik karščio,
Visus jais apdalinsiu.

Tegul išlyja lietūs,
Tegul sniegai iškrinta,
Tegul užgimę žodžiai
Daugiau nebeužstringa,