- Negaliu patikėti, kam tu su savimi tempeisi tą patranką? Juk vis tiek dabar ji bevertė? – įsikūręs šalia manęs stebėjosi mano pareigingumu Jakštas.
Vėl plykstėlėjo pykčio kibirkštis. Jau buvau bepradedąs galvoti, kad jis tyčia mane erzina ir ieško priekabių?
- Ko tu nori iš manęs? Nori sužinoti, kodėl? Nežinau! Gal todėl, kad bijau mirti! – įžūliai kaip verkšlenantis paauglys išpyškinau, atsukęs galvą į jį, - Gal todėl, jei po ranka pasitaikytų užtaisas, kad nereikėtų kaltinti savęs, kad negaliu jo tinkamai panaudoti, o gal teisiog jaučiu pareigą man patikėtam ginklui, o gal tiesiog esu kvailys, gal jaučiu atsakomybę kitų gyvybėms, gal... – žėriau ciniškus argumentus kaip iš užstrigusios plokštelės. Tiek daug „gal...“ ir nė vieno „taip“ - Atsikabink, vis dar kaltini mane, kad nepataikiau?
- Niekuo aš tavęs nekaltinu, atsibusk vienąkart iš sapno, o tai dabar kaip mieganti gražuolė stovi ir verkšleni.
- Prasmek tu skradžiai, gariau palik mane ramybėj...
- Gerai, gerai, - pakeltu banguojančiu tonu, - gydykis žaizdas, jei taip nori. Neturiu noro kalbėdamas su tavimi gadintis nuotaiką! – išdidžiai ir piktai atrėžia.
Suirzau, bet nieko neatsakiau. Blaivus mąstymas šiuo metu man buvo praeities dalykas. Jakštas irgi neatrodė patenkintas. Pakreipęs galvą į šalis nusuko ją priešų link. Gerai, kad paliko ramybėje, nes įtūžis kaitino kraują. Dabar galėjau kaip žvėris plikomis rankomis sudraskyti į gabalus savo priešą ar kitą man prešetaraujantį. Jakštas protingai padarė, kad nepanoro užimti šios vietos. Tuo metu buvau kaip psichikos ligonis: pamišęs, pašėlęs, beprotis. Ar gi tai aš? Nejau tai tikrasis mano veidas, visą gyvenimą taip kruopščiai slėptas, o mūšio įkaršty išlindęs lauk, apnuoginęs mane?  Šią akimirką nekenčiau pasaulio, nekenčiau savęs, nekenčiau visų.  Stiprūs smūgis vėzdu per galvą būtų palaima: praradęs sąmonę galėčiau tikėtis nubusti kur nors, tik ne čia.
Visi mano jutimai veikė kaip per miglą. Kaip ir kiti, šaudžiau į priešus, kurie nesitraukė atgal, o toliau kopinėjo per apkasus, sėkmingai artėdami mūsų link. Mačiau, kaip vienas po kito žūva kariai: vieni kovoje, o kiti, netekę vilties, bandydami bėgti iš po tankų vikšrų. Drausmės neliko: kariai vienas po kito pradėjo trauktis ir bėgti atgal, taip tapdami judančiu taikiniu priešams. Mūsų gretos pakriko. Dabar daugelio rūpestis buvo rasti saugų prieglobstį. Tikriausiai negerai, jei karys praranda viltį laimėti mūšį – tada baigtis tampa aiški. Pavieniai drąsiausiųjų bandymai grąžinti kovos draugams viltį geso kaip vėjo pučiamos žvakės. Tos pačios, kurios vieną dieną degs ant mūsų kapų. Kadangi laikėme paskutinę poziciją, kiek įmanydami bandėme pridengti šį padriką improvizuotą atsitraukimą, tačiau dauguma karių, kurie mus pasiekdavo, užuot šokę vidun, toliau leidosi bėgti, palikdami mus už nugaros. Tebuvo laiko klausimas, kiek ilgai dar liksime čia. Kasdien nelaimėsi, turi mokėti ir pralaimėti. Pralaimėjimai, žinoma, gniuždo, bet kaip ir gyvenime, privalai rasti jėgų vėl pakilti. Tik jėgų šaltinio ieškojimas dažniausiai yra paties išsekusiojo reikalas. Tik deja nevisi yra vienodai stiprūs jo paieškose.
Kulkos jau ėjo į pabaigą. Apieškoję šalia išvartytus lavonus išpešėme kelias dėtuves. Domas, pribėgęs prie visų savo vyrų, įsakė trauktis gyvatynu link griuvėsių. Metęs paskutinį, stokojantį vilties žvilgsnį, pajudėjau drauge su kitais. Netrukome pasiekti gyvatyno galą. Čia aptikome du, mūsų ką tik čia atėjus sutiktus karius. Vienas jų vis atsistodamas pyškino į janus, bet pamatęs jo link artėjančią karių virtinę atsukęs galvą stebėdamasis žvelgė mūsų link, o antrasis buvo pritūpęs į apkasą, atrodė sužeistas. Kadangi bėgo pirmasis, Domas, o paskui jį ir likusieji, stabtelėjo.
- Tiesą pasakius nesitikėjau jus dar čia aptikti tokioj sumaišty, - neaišku, ar stebėdamasis ar šiaip provokuodamas, Domas uždavė klausimą stovinčiajam, nors ir nurijo seilę, bet nesutriko.
- Vykdome vado įsakymą – laikome šią poziciją, seržante! – išsitiesinęs stuburą it smilgą su pasididžiavimu atsakė.
- Šaunu, eilini, rodai puikų pavyzdį kovos draugams. – pagyrė. – Savo vado daugiau nematei?
- Ne, seržante, nežinau, kur jis.
- Tokiu atveju turėsit šlietis prie mūsų. Negalime daugiau čia likti – neturime kuo atremti puolimo. Traukiamės į griuvėsius, tikiuosi jūs irgi prisijungsite?
- Bet... – akimirkai sudvejojo ir pritrūko žodžių, - Vadas... Gerai, reikia nešdintis iš čia, bet mūsų būrys labai išsibarstęs...
- Matau, dabar čia tikras chaòsas, kai kurie jau prisijungė prie mūsų. Kaip tavo bičiulis? – nukreipia akis į antrąjį karį. – Galėsi judėti?
- Nesijaudinkit, seržante, atrodo, tai tik įdrėskimas. Skriedama kulka kabino petį – velniškai skauda, bet kojos sveikos – pakėlęs akis viršun raportuoja.
- Džiugu girdėti, tada sekite paskui mane, - vėl nukūrė link gyvatyno galo.
Drauge su jais ir kitais prie mūsų prisijungusiais traukėme link griuvėsių, iki kurių mus teskyrė kokie dvidešimt metrų, tačiau, norint paiekti tikslą, reikėjo ropštis lauk ir bėgti per atvirą lauką. Eilinis stabtelėjimas, kurio metu užuot ilsėjęsi, iškišę galvas ir ginklus, bandome pristabdyti priešą.