Ilgesingai krenta didelis ir niūrus mažos mergaitės žvilgsnis į uždaras medines duris, vedančias į pažadėtąją laimę, ar bent kažką panašaus, kas piešiama visose šviesiose pasakose.

{...Ar dažnai tenka pabuvoti prieš neaprėpiamai dideles butaforines duris ir jaustis ypač nereikšmingiems?..}

Žvilgsnis sušalo ir tapo rėžiančiai piktas. Uždaros durys per Kalėdas ištrynė visus šiltus prisiminimus apie šeimos idilę ir normalų gyvenimą. Pasakų šalis pasirodė pernelyg tolima.

{..Ar prisimenate kada pirmąjį kartą supratote su kuo susidūrėte, vaikiškai kvatodamiesi likimui į akis?..}

Tuomet mergaitės pyktis virto neapykanta, ir ji stipriai paspyrė duris, pametusi savo širdies dalelę (it paukštis, skrendant netekęs sparnų).

{..Suaugdami prarandame beribės vaizduotės pojūčius ir pasineriame į juodai baltą kasdienybę...}

Mergaitės žvilgsnis nukrypo kairėn. Sutiko kitą, alkoholio apnuodyta žvilgsnį, kuris nupurtė visą kūną. - Tėti? Čia tu? - išsprūdo tylūs užverkti žodžiai iš mažu jos lūpų.
Atsakymas nebuvo suformuluotas ir neužilgo susmuko miego būsenoj.

{..Realus susidūrimas iš pirmo kart neatrodo įtikėtinas. Už tad iš penki šimtai pirmo - niekuo neišskirtinas ..}

Mergaitės nebėra.
Kaip ir daugybės užverktų žodžių.
Kaip ir vaikiškai naivaus juoko.
Kaip ir tikėjimo apie šviesios pasakos realizavimąsi.

Bet liko Jis.
Tas šaltas ir tuščias alkoholio iškreiptas žvilgsnis.
Ir supuvusios medinės durys į kažkada pažadėtąją laimę.