Kai praversi sėklelės lukštus, Amžinoji gimties Pribuvėja,
Aš norėčiau budėti prie tos paslapties
Ir matyti, kaip pilkas dirvonas skaisčia žaluma apsilieja
Ant miglotos ribos tarp dienos ir nakties.

Nukarpyti varveklių nagai nebebado jau pašalio purvo,
Skelbia pradžią aistros vėjo rankoj šiek tiek atlapi žirginiai.
Tu įlieki būtybei gyvai kiekvienai tuos sulos urduliuojančius burtus -
Iš Visatos erdvių juos pavasario puotai surengti gavai.

Leisk man virsti giesme, kuri sklinda iš svaigstančio paukščio,
Leisk ištrūkt bliovimu iš rujojančio gyvio gerklės -
Argi žino kas nors, kiek pavasarių teks dar sulaukti
Ir ar teks pasinert į gelmes neįvardintos dar paslapties?

Aš grįžtu pas tave, kaip ir dera, dalindama duoną,
Neprispaudus arti prie širdies nuodėmingai sunkių akmenų.
Kaip nelengva priimt, ką klastūnas Likimas įduoda,
Nes grąžinti tai teks išpirkimui gegužio dienų.

Teks nulenkti šakas, kai kada nunarint ir viršūnę,
Bet be teisės palūžt ir išduot atkaklumą genties.
Galimybę gyvent aš nešioju kaip brangią karūną
Ir svajoju vaikams gyvą aistrą į kraują įliet,

Kad visa  širdimi jie pulsuotų gamtos darnų ritmą,
Neatrėžę ribos tolimos - artimos giminės,
Kad gebėtų skaityt, kas jų kraujy yra parašyta
Ir tavęs, Amžinoji gimties Pribuvėja, nepagarbiai nedrįstų minėt.