Kol vėjy blanksta tavo pažadas,
esu jauna, stipri, bebaimė...
Ir pasiklydęs toliuos vakaras -
pilkos dienos didžiausia laimė.

Tu neišeik į šaltą prieblandą,
nelik medžiu tamsoj stovėti.
Kiekvienas žodis randa prieglaudą,
tik - žodį - reikia jį turėti.

Baltom miglom užkloja šiandieną
svajonių sodų medžiai žydintys,
su žodžiais iš toli atplaukia viltys,
širdy srauniausiom upėm virtusios.

Užverda nerimo ir džiaugsmo kupinas
neišsipildžiusio laukimo ežeras,
apmiršta po kasdienėm dulkėm mintys,
ir kaip artumo ieškau šilto vakaro.

Vėl ieškau tikro, nuoširdaus prisiglaudimo,
su metais nežinios keliais išėjusio...
Gal susipins vėl mano ilgos kasos
krantų žilvičiuos skaudžiai susivėlusios?