Šiandien nurimusių ūpai sušluoti į kampą
Ir užstatyti dėžėmis neišbarstyto smėlio.

Gatvėse pelikanai, susitapatinę su balandžiais,
Įkuria naują aikštę ir ieško šventojo.

Jis turės mirusiems paukščiams
Danguje pakeist susidėvėjusias plunksnas.

Grindiniai ištapyti žingsnių, dar šiltos jų datos,
Tai ne senmiesčio takas.

Kalasi dilgėlės, vėjui papilvę glosto –
Joms irgi reik užtarėjo.

Ta moteris švytinčia liemene ir grėbliu nubyrėjusio mėlynumo
Kišeniniu peiliuku plyteles bando atskirti.

Tai nepasiteisinimas, kad takai dauginasi greičiau,
Nei sumesti vakarų vėjų kaštonai.

Vėtrungė per prietarus pameta sparną,
Dabar ji pavaldi lietui, o tiki ramybe.

Negi centai sugebės uždengti pilką, kai dangus priartės bučiniui?
Tuomet, jei praeivis suklus, liks atvira vieta pulti.

Taip, ratuotos dėžės dažnai išduoda prieglobstį,
Palieka ir atveria žaizdas, kurių netingėjo globoti.

Čia – aikštė nauja, vakarais šluojama.
Ji ta, kurios pavydės dangaus paukščiai.