Metų trylika mano močiutė išvaikščiojo jūron
Metų trisdešimt mokiausi kalti širdim ant akmens
dzotų sienų, uostamiesčio grindinio, smėlio pajūrio –
Išlydėti laivus daug skaudžiau, nei mojuot traukiniams

Ir taip norisi inkšti, režimo maldaut stacionarinio,
Kai apsunkusios nuojautom baržos neliečia krantų,
Kai žinau, kad sulygti dėl štilio beveik neįmanoma
Ir lombarduose laiko išmelst valandų įkeistų…

O nuo jų, vis labiau panašių į skaudėjimus Fridos,
Žemės angelas šluosto laukimą melsva skarele
Ir melsvai taip suskausta žinojimu, atviru, grynu –
Dievas nesuka gūžtos kaltam paskubom inkile

Traukiu pašinus kantriai ir tyliai prisiekiu – ateisiu
Ištylėt, kad gailiuosi. Užglostyt – kaltai/nekaltai
Medicininiu bintu sutvarstytas kojas aukščiausiojo,
Pripažint, kad esi amžinai, kad esu – per retai…