Sudie...

Išėjai... Krito raudoni lapai... Vėjas šuorais talžė lietų. Į palangę barbeno lašai. Kažkur tolumoje sparnais plakė paukščiai ir klykė baltos žuvėdros. Tu išėjai... Liko tik tavo kvapas –kuris, kad ir kaip būtų gaila, dings, kaip dingsta bėgantis laikas, jausmai ir praeitis...
   Visi žinome ir suprantame, kad išsiskyrimai niekada nebūna lengvi. Tada skauda. Taip skauda, tarsi basomis eitum per įkaitusias žarijas, nagais draskytum akmenis ar iš lėto būtum pjaustomais mažais gabaliukais. Skausmas didėja, po truputį virsta agonija ir netenki sąmonės. Pabundi... Ir supranti, kad niekas nedingo... Skausmas nesumažėjo –nori klykti, rautis plaukus, lipti sienomis ar rėkti vidury miesto... Ir kas iš to... Niekas nepasikeis... Skausmas liks. Bent tau taip atrodo tuo metu. Visi aplinkui sako, kad viskas praeis, kad gyvenimas nesibaigė- bet tau tai tik bereikšmiai žodžiai. Tau atrodo visi kvaili ir bejausmiai, nesuprantantys tavo kančios, nieko nesuprantantys, galvojantys apie save. O juk Tau sunku tuo metu. Ir atrodo, kad tik Tau vienintelei taip nepakeliama...Tarsi Afrikos šalyse nebadautų vaikai, gamtos stichijos nepaliktų tūkstančius be namų, milijonai žmonių nesirgtų nepagydomomis ligomis, ar auto-katastrofose nežūtų žmonės... Bet Tau atrodo kad griūna gyvenimas, skyla žemė ir veriasi bedugnė, amžina skausmo ir kančios praraja....
   Tu dažnokai kartojai, kad išeisi. Netikėjau. Gal nenorėjau - gal maniau, kad taip nepasielgsi. Bet... Buvau naivi, o gal per daug savimi pasitikinti, maniau kur tu geresnę rasi- nes vis tik išėjai.
   Kiek vakarų glaudžiau prie savęs vis dar tavimi kvepiančia pagalvę. Einant namo atrodydavo, kad pravėrus duris tu būsi namie. Kiek kartų bergždžiai laukiau skambučio ar žinutės, kurioje būtum parašęs, kad padarei didžiausią klaidą ir nori sugrįžti. Kiek vienišų savaitgalių virsdavo, atrodo , savaitėmis, valandos slinkdavo pasiutusiai lėtai, ir gėlą plaudavo tik ašaros. Norėjosi dar bent kartą užmigti prigludus ir ryte nubudus žiūrėti į miegantį Tavo veidą, dar bent kartą pabučiuoti lūpas, jausti tavo rankas...
   Bet... Negrįžai nei rytoj, nei poryt, nei po svaitės, nei po pusmečio... Visko buvo ir nepatikėjimo (ar nenorėjimo patikėti) tuo, kas vyksta ir pykčio, ir gailesčio, ir kaltinimų. Vakarais milijonus kartų galvoje tarsi filmą persukdavau visą mūsų kartu praleistą laiką, visus nesutarimus- bet jie kažkaip tarsi išplaukdavo... Galvoje sukdavosi tik geri atsiminimai ir kartu praleistas laikas, tavo žodžiai – kad esu pati brangiausia pasaulyje.... Tavo švelnumas, kai nuogiems gulint vonioje bučiuodavai kojų pirštus, kaip tarsi kūdikis glausdavaisi prie krūtinės, kaip glostydavai plaukus ir su susižavėjimu žvelgei į akis...
   Ir vėl sugrįždavo abejonės ir milijonai klausimų. Tie kausimai tarsi lekiantis metro, kurio sugedo stabdžiai ir nebėra vilties išsigelbėti ar sustoti. Jų tokia galybė, susipynusi kartu su mintimis. Klausimas po klausimo tarsi bėgtum maratoną, jau nebeturėtum jėgų, krūtinę kamuotų dusulys o dar būtų likę 30 km. Jie vis kyla, painiojasi su mintimis. Klausimas po klausimo –kodėl, už ką,  ką dariau ne taip, juk sakei, kad esu pati brangiausia - tai negi tas laikas , praleistas kartu nieko nereiškė, negi Tau taip paprasta viską ištrinti, išbraukti, kaip neįdomų ar nereikalingą daiktą išmesti...    Gal tie klausimai ir mintys tam, kad galėčiau kaltinti Tave, kad pačiai būtų lengviau... Tik kad nėra lengviau... Kiekviena diena vis sunkesnė, vis labiau kupina ilgesio, laukimo, beprasmių minčių... Gal todėl vis dar tau parašydavau kviesdama užeiti į svečius ir taip tikėdamasi dar bent minutėlę, dar bent akimirką pabūti šalia, pasimėgauti bent aistra ir tavo kūnų, gal su kažkokia viltimi. Sakydavau kaip pasiilgau Tavęs, bet tylėjai... Tylėjai dienas, naktis ir savaites... Kol pagaliau turėjau susitaikyti ir palaidoti viltį...
   Dabar kai praėjo jau pusmetis galiu Tau tarsi Sudie. Noriu, kad jį išgirstum. Noriu kad taip dabar jau tikrai visam su tavimi atsisveikinčiau. Noriu, kad žinotum, jog nebėra klausimų, nebėra pykčio ar kaltinimų. Nieko nebėra. Tiesiog paleidžiu Tave...
   Ir dabar jau žinau, kad viskas pareina, kad gyvenimas tęsiasi, prisiminimai pasilieka tolimiausiuose sielos kampučiuose ir vėl iš naujo ateina saulėtas ruduo...
Avija

2011-05-20 10:33:15

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Liusija

Sukurta: 2011-05-20 17:12:18

Šiuo kūriniu, mano manymu, puikiai perteiktas būtent toks jausmas, kuris apima po išsiskyrimo. Sužavėjo nuoširdumu, patiko

Anonimas

Sukurta: 2011-05-20 13:26:44

Skaudu, bet nedaskaiciau, na ir "ziaurios tos sememos upes", mai by jos teisios

Vartotojas (-a): semema

Sukurta: 2011-05-20 13:20:25

paleisti ir mylėti ... ne dėl savęs , o dėl kito /bus mažiau seilėjimosi/

Vartotojas (-a): Ažeras

Sukurta: 2011-05-20 11:24:32

Rerskaičiau skaudų išgyvenimą ir jautrią sielą. Kiekviena jaunystė labiau ar mažiau giliai tokius praradimus patiria. Čia jau literatūra virsta gyvenimu, o gyvenimas literatūra. Norisi guost ir linkėt stiprybės. Juolab, kad šiandien... su gimtadieniu.