Kad nebekiltų klausimų – ar reikia, ar nereikia,
Kad atskirties neliktų gyvenimo ir rašymo,
Kad keltum drąsiai veidą, lyg vėjyje nugairintą,
Kad rinktumeisi žodžio, o ne smiltainio tašymą,

Kad kartos srūtų šniokšdamos, nunešdamos ir būtį,
Poeziją, kur rašoma tiktai apie buvimą,
Kad visos eilės taptų ne galimos, o būtinos
Ir viduje sprogdintų mažytę Hirošimą.

Kad viskas, kas linkėtina, galėtų išsipildyti,
Per žodį ir per kalbą sukurtum naują kūną,
Kad niekada dėl nieko netektų nusivilti
Ir kad tvirtai žinotum, jog viso to nebūna.