Nekukuok, gegutėle, man tiek metų nereikia,
Žemelei nešioti pabos,
Baltagalviai anūkai juk auga taip greitai,
Reikės ir jiems vietos šventos.

Nekukuok, gegutėle, jau daug prirašyta
Netgi žolei žodelių švelnių,
Sodo vyšniai ir ievai gi seniai pasakyta,
Kad žydėjimą baltą myliu.

Kaip ištroškusiai žemei lietaus nepakanka,
Taip vis vien bus per maža dienų,
Kai senos obelėlės žiedlapiai krenta,
O aš stoviu ir stoviu tarp jų.

Diena po dienos, gelsvos vasaros kasos
Laukuose pradalgėm nusidrieks,
Bet prieš tai dar birželis, skaidrios Joninių rasos
Prie liepsnojančio laužo pakvies.

Nekukuok, gegutėle, taip ilgai, brėkštant rytui,
Žalio miško pačioj tankmėje,
Toks skaistus ir toks jaunas beržynas nušvito,
Suskaičiuok, kiek svyruoklių jame.