- Po šimts pypkių! Ką jūs čia sumąstėt! – ir taip pakankamai įtampos gavęs iš paskutinių įvykių, turiu tvardytis su dar viena netikėtumo doze. – Vos nenudėjau jūsų! – užrėkiu atsisukęs jų pusėn.
- Ei, ramiau, seni, tvardykis. Geriau šaudyk janus, - net ir tokią įtemptą akimirką neatrodė pasimetęs seržantas Domas, - Leitenantas buria kivagų naikintojų būrį: judu su Jakštu kviečiami prisijungti. Atrodo, priešas nusitaikė į mūsų kairįjį sparną – juos ten smarkiai puola. Judame ten, pakeliui dar pagriebsime Bangį ir Valių.
- O tu moki nustebint... – kažkas viduje bandė prieštarauti, - Bet man belikęs tik vienas neutroninis užtaisas.
- Na tai žiūrėk, kad rankos nesudrebėtų, kai šausi, - šypteli, - gal rasim daugiau kelyje.
Taigi, du šaunieji neutroninės patrankos skyriaus kariai, būrio gynybos ramstis, su dar pora nutrūktgalvių turės tekini leistis per kulkų ir skeveldrų varstomą orą, kai kiti tuo metu sėdės savo apkasuose, kuriuos mūšio metu manėme esant saugiausia vieta pasaulyje, nors ir į tokias duobės mirtis kartais užklysdavo. Štai tokių privilegijų gauni, kai nešiojiesi su savim ypatingą ginklą. Sprintas su mirtimi: pasiekusiųsjų finišą laukia prizas - gyvybė. Nuostabu.
- Gerai, vyručiai, sekite paskui mane, ekspresas pajuda.
Domas vikriai iššoko ir nulėkė kairiojo sparno link. Ilgai nelaukę šokom ir mes, pasileidome paskui. Pavydžiu Jakštui – jam bent nereikia temtis su savimi dviejų ginklų kaip man, o dar ir atsarginių galvučių su savimi nevilko, nes jų paprasčiausiai daugiau neturėjome. Kita vertus, menka paguoda, kai girdi pro pat galvą švilpiant kulkas.
Iki sekančio stabtelėjimo bėgti reikėjo kokius keturiasdešimt ar penkiasdešimt metrų, nors esant tokiai įtampai mano atstumų vertinimas gali būti labai netikslus. Kad ir koks atstumas tai buvo, bet lėkėme lyg akis išdegę. Nebuvo laiko, kada dairytis į šalis, man visiškai užteko ir ekstremalių pojūčių, patirtų lenktyniaujant su mirtimi. Nors bėgant keli sviediniai krito netoli mūsų „tako“, bet laimei likome sveiki. Štai seržanto figūra staiga prasmego , o paskui jį į urvą sukrito ir kiti „bėgikai“. Mudu su Jakštu įsliuogėme paskutiniai, nors ką ten įsliuogėme – vietos buvo teik mažai, kad tiesiog įvirtome kitiems ant galvų.
- Bepročiai, kur čia lakstote?
- Jūsų pasiilgom, galvojom priimsit - bando išlikti gerai nusiteikę Domas.
- Nulipk nuo manęs! - kone klykdamas išrėkia Valys, - Vos man sprando nenusukai.
- Atsiprašau, čia pas jus gana ankšta.
- O ko tu nori, kad čia viešbutį pastatytume?
- Gerai, vyrai, paklausykit. Turime nusigauti į kairįjį sparną ir padėti atremti puolimą. Bėgsime link tų griuvėsių kairėje – bus šiokia tokia priedanga, ten susitiksim su Švokšnio būriu ir susijungsim. Susirinkit ginkluotę ir pasiruoškit, su „trim“ šokam. Nepasimaišykit kulkų kely. Trys! – sušuko ir kaip dūmas išgaravo seržantas.
- Trys? O kur vienas, du? – vis dar pasimetęs Valys.
- Bėk tu greičiau, - iššoko Bangis.
- Valy, nemiegok, - patapšnojau per petį ir pasileidau iš paskos.
Vėl keliasdešimt metrų lenktynių su mirtimi. Visos tos kulkos, skeveldros, sprogimai atrodė tik ir kėsinosi į mus pataikyti. Bandžaiu save apgaudinėti, jog lekiu taip greitai, kad galiu aplenkti, bet kokią kulką, bet kokį geležies gabalą, lekiantį iš paskos. Tarsi jų būtų visas spiečius man už nugaros ir jei tik akimirkai stabtelėčiau, į mano kūną akimirksniu susmigtų aštrūs geležies gabalai. Dėl to bėgau kiek įkabindamas, nesustojau, nors porą kartų kluptelėjau, bet greitai vėl kėliausi ir bėgau toliau. Jaučiausi lyg Olimpinės bėgimo rungties dalyvis, pamiršęs visus gyvenimiškus rūpesčius, galvojantis tik apie finišą. Jėgos seko. Griuvėsiai priešakyje atrodė kaip miražas dykumoje: atrodytų, tikras ir palaimingas, bet kita vertus, kuo labiau artėjome jo, tuo jis atrodė vis labiau tolo nuo mūsų, o netrukus kėsinsis visai išnykti, palikdamas mus šiame pragaro lauke, be priedangos, be užuovėjos. Bet štai, pagaliau mes čia.
- Mes tai padarėme! – neslėpė džiaugsmo būrio draugai.
- Negaliu patikėti, tai buvo tikras pragaras – antrino kitas.
Trumpam stabtelėjome atgauti kvapą. Valėmės veidu srūvantį prakaitą. Ak, kaip gerai dabar būtų kristi į drungną ežero vandenį ir jausti, kaip vanduo skverbiasi pro kiekvienos ląstelės membraną, kaip vanduo atgaiviną ne tik kūną, bet ir sielą.
- Nagi, nelaikas poilsiauti. Švokšnio dalinys turėtų būti visai šalia. Eime paskui mane. – įsakmiai, bet draugiškai.
Puikiai supratome situaciją, kad čia susirinkome ne poilsiauti, tad stengėmės vyti tokias mintis lauk, nors kaip koks gaivalas karts nuo karto jos rasdavo plyšį kaip įlįsti pro kario šalmą. Norėčiau pasakyti, kad nejutome ir nuovargio, bet paprasčiausiai buvome priversti jį pakęsti. Iš ankstesnių patyrimų žinojome, kad turime plušti kaip pragaro šunys. Tokia jau nelaimėlio, atsidūrusio fronte, dalia. Ir skųskis kam nori, niekas tavęs čia neišgirs.
Per griuvėsius buvo sunkoka eiti, teko brautis, todėl negalėjome judėti norimu tempu. Ore tvyrojo nepakenčiama įtampa. Nors mūšio veiksmų ir nematėme, bet iš sklindančių garsų, nors namų griuvenos juos ir slopino, supratome, jog vyksta šalia. Privalėjome būti budrūs, kad iš bet kurio kampo lyg iš po žemių neišdygtų priešas. Sunku dabar pasakyti, kur tiksliais jis yra, gal jau mūsų pozicijose?