Atkampioje vietoje gyvenantis mano bičiulis rašydavo man nuostabius laiškus.Kiekvienas popieriaus lapas kamputyje buvo papuoštas kokia malonia smulkmena - priklijuotu gėlės žiedlapiu, nupieštu miniatiūriniu vabaliuku, snaige.Keitimasis laiškais taip įaugo į mano gyvenimą, kad kiekvienos pašto siuntos laukdavau kaip nekantrus vaikas Kalėdų dovanų, nes nežinia, kada tarp kitos korespondencijos sušmėžuos nedidelis prasto popieriaus vokas su pažįstama rašysena.
O štai vakar gavau du laiškus iš karto.Daug nemąstydama atplėšiau pirmąjį į rankas pakliuvusį. Ir nustėrau - jame buvo tik nedidelė tuščio popieriaus skiautė. Gūžtelėjau pačiais - gal taip pajuokavo mano bičiulis, o gal jau atmintis krečia jam pokštus, išsiuntė voką, o laišką tiesiog pamiršo įdėti.
Tada stvėriausi dar likusio neatplėšto laiško.Mano mintys apie pokštus greitai ėmė tirpti, nes, pasirodo, supainiojau laiškų seką.Atplėštame laiške buvo parašyta:

                \"Miela Bičiule,
Nenorėjau Tavęs jaudinti, tačiau žinau, kad esi jau išminties tam tikrą lygį pasiekęs žmogus, tad  turiu
prisipažinti, kad mane doroja nepagydoma liga. Nesiblaškyk - kelias tarp mūsų neįveikiamas per dieną,
kitą, tad tegul viskas teka įprasta vaga. Juk žinau, kad Tavo įsipareigojimai šalia gyvenantiems visada  
buvo kaip didvyrio auka Tėvynei - visada iki paskutinių jėgų. Taip viskas tegul ir lieka. Man taip ir  ne-
buvo lemta patirti mūsų artumos svaigulio, atsidavimo saldumo, tačiau nenoriu, kad mūsų draugystė drumstų rūpesčių audromis ramią Tavo kas dienos slinktį. Džiaugiuosi mūsų bendravimo stebuklu, kuris nepaisė nei Erdvės, nei Laiko. Laiškai - puiki sielų susiglaudimo būsena, tačiau, kaip ir kiekviena materija, jie turi ribas: popieriaus lapų skaičius, telpantis į voką, tų lapų dydis, net kiekvienas žodis, kiekviena raidė - kažkas apibrėžta ir baigta.
Deja, žmogaus gyvenimas kūniškuoju pavidalu yra baigtinis dydis.Nesielvartauk. Tikiuosi, kad man užteks jėgų Tau išsiųsti paskutinį laišką su visais neparašytais žodžiais.Kai gausi voke popieriaus skiautę, žinok, kad į materiją netilpo tai, ką norėčiau Tau pasakyti, kad Laikas man buvo negailestingas.Tu puikiai viską suprasi, nes rasi viską esant savo jausmuose. Dabar mano laiškais Tau taps kiekvienas tuščias popieriaus lapas ir Tavo atmintyje esantys gražiausi palinkėjimai tegul visada prasimuša ne per akis, bet per jausmus!
      Sudie!..
       Visada Tavo...\"