I

Malūnas yra paskutinis
šviesos ir pirmas buvimo
ruožas, kiek akys leidžia
pajusti.

Šnekėtis ne su savim,
jį išvydus,
bet sau prabilti –
lyg niekad nebūtum
kalbėjęs, lyg nebūtų
reikėję –
reiškia tylėti.

Dulkės – mano šviesa
ant blokinio kūno,
kuriame nepažįstu
namo nė vieno,
anei tvenkinio, šičia,
kur sustojau ir nejudu.


II

Malūnas yra pirmas
šviesos ir paskutinis buvimo
ruožas, kai akys stokoja
aštrumo – negaliu įsibūti:

pasaulio ranka pūdama,
tiesia erškėčių vainiką –
į tai, kas nebuvo sukurta,
į šį nepasaulį.