Nebepakeisi jau akių spalvos,
Kalbos, žiūrėjimo į tolį,
Likimo linijos kreivos,
Palaidojus ne trečią brolį.

Nebepakeisi smilkinio žaizdos,
Pražilusios į jautrią šaknį,
Vaikystės, sniegu suteptos,
Kurios turėjo neužtekti.

Kuri turėjo nepraeit,
Nepasibaigt, bet lūžo lieptas,
Prarijo kiaurymė giliai,
Reikėjo kristi, o ne bėgti.

Reikėjo lūpas užrakint
Į  riksmą, kantriai nutylėti
Visas nemylimas akis,
Kai naktį užkapojo lietūs,

Kai krito žingniai ant akmens,
Ėriuko pėdoje užtroškai,
Spurdėjo nuotrupos skiemens,
Delnų mėnuliai buvo uostas.