- Aaargh!, - suklykia Jakštas.
Atsimerkęs vis dar girdžiu Jakštą aimanuojantį. Nors akyse dar prietema ir spengia galvoje, bet po truputį atgaunu sąmonę. Tik dabar supratau, kad šalia mūsų nugriaudėjo galingas sprogimas. Nublokštas apkasan, vis dar truputį apsvaigęs, bandau kažką pralementi:
- Jakš-tai... Tu svei-kas?
- Aaa... Ne-žinau. Gal-va. Aa. Pa-taikė...
- Parodyk, - vis dar kapstydamasis iš po žemių imuosi mediko vaidmens. – Tai velnias... Gavai neblogą niuksą, - nusistebiu po pirmosios apžiūros.
- Akys. Tam-su. Aš... Mir-štu. Man... Pa-sakyk...
- Nesijaudink, nusiramink, viskas bus gerai. – nei išsigąstu, išgirdęs tokius jo sąpaliojimus, -  Šalmas kaip reikiant įlenktas, bet nepramušė. Tikriausiai neblogai galvą sutrenkė, kad jau kliedi, - nors ir pats dar kone pro miglą vertinu padėtį.
- Bet... Taip... Ne... Gy-ven-siu?
- Gyvensi dar ilgai ir laimingai, būk ramus, - ha, drąsūs žodžiai kaip be medicinos išsilavinimo.
- Pa-lauk. Leisk man... Atsi-gauti, - lyg per miegus ištaria.
- Gerai, būsiu viršuje, jei ko reiks. Tau tikrai viskas gerai?
- Ne. Taip. Gal... Paklausk vėliau... – giliai atsidūsta.
Paskutinius žodžius Jakštas ištarė dusliai ir lėtai, lyg būtų nusiminęs, nors greičiau tai buvo sumišimas. Nesistebiu, tikriausiai visas gyvenimas spėjo prabėgti  prieš akis. Žmogus jau su šiuo pasaulio atsisveikinėjo, kai sužinojo, kad dar nelaikas. Žiaurus pokštas.
Tuo metu aš veido ir rankų judesiais pasimaiviau, lyg ražydamasis po gilaus miego, taip bandydamas grįžti į normalią būseną. Pakilau į viršų, bet jau po akimirkos vėl buvau priverstas nusileisti į apačią:
- Po velniais!,  - desperatiškai sudėjau rankas virš galvos.
- Kas nutiko? - išsigandęs klausia bendrabunkerietis.
- Ginklas. Nežinau, kur. Sprogimo metu jį kažkur pamečiau.
Keista, bet be ginklo pačiame mūšio įkaršty jaučiausi nejaukiai. Tarsi būčiau invalidas, sulaužytomis rankomis, pristatytas dirbti statybų aikštelėje. Į galvą kaip virusas pradėjo skverbtis vaizdiniai, kaip janas mane užtinka apkase: bejėgį be ginklo, išgąsčio pilnu veidu, negalintį nieko padaryti, nebent sviesti į priešą pirmą po ranka pasitaikiusį daiktą ar žemių saują. Kodėl jis turėtų manęs pasigailėti? Nuo šiurpių vaizdų lyg dušas kūną išpylė šaltas prakaitas. Galvoje sukosi tik viena mintis – nepasimesti. Nedrąsiai, lyg bijodamas akių kontakto su priešu, iškišau galvą. Kadangi neturėjau kuo šaudyti, tad pasinaudodamas šia „atokvėpio“ minute apžvelgiau padėty priešaky: degė keli pamušti priešo tankai, žemė padrikai nuklota negyvėlių kūnais. Nors ir patyręs žymių nuostolių priešas vistiek artinosi mūsų link. Kivagai irgi įsijungė į puolimą, bet žygiavo ne tiesiai į mus, o į šoną.
- Kivagai puola! – šaukiu Jakštui. Tikriausiai, kol mes gulėjome apačioje, jie jau spėjo iššaudyti savo tolimuosius ginklus ir dabar ateina mūsų pribaigti. Akimirką pasijutau lyg dantisto kėdėje: kai negali nieko padaryti, o kažkas tave mėsinėja iki paskutinio kaulo. Panašiai atrodė ir kivagai: jų ilgos grėsmingos rankos atrodė tik ir kėsinasi mus pagriebti, o paskui ilgai ir skausmingai kankinti, kol galų gale nusibaigtume iš skausmo. Šiurpu.
Pagaliau nervingai graibaliodamas apkaso kraštą, apčiuopiau ir savo ginklą. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad ginklas rankose gali teikti tokią palaimą, lyg būčiau atgavęs pasitikėjimą savimi, o greičiau tikėjimą išlikti. Jaučiau palengvėjimą. Akimirką viskas aplink išnyko: lyg būtų sustojęs laikas, dėl to iškreipęs visą erdvę. Atrodė, kad šioje Visatoje likau tik aš ir mano ginklas: laikiau jį apkabinęs kaip vaikas laiko apkabinęs pliušinį meškiuką, stovėdamas vidury gatvės ir gailiai dairydamasis aplink. Beveik romantika, bet štai vėl įsimaišo Jakštas:
- Tai radai?
- Taip, - net krūpteliu taip netikėtai užkluptas. Staiga visas mano mintinis pasaulis griūva lyg stiklo karolių namelis ir vėl esu priverstas nusileisti ant žemės.
- Ko tu lauki? Nori, kad tave nušautų? Pyškink janus, - ragina mane.
Jakštas atrodė atkutęs: kaip senas vilkas po gilaus miego  iš karto šoko prie darbo, visiškai neatrodė apsiblausęs. Akimirką pažvelgiau į jį nesuprantančiojo žvilgsniu, bet tvirtai įrėmęs buožę į petį prisijungiau prie jo vykdomos šaudymo akcijos. Priešai lyg skėrių pulkas sėkmingai artėjo link mūsų pozicijų. Virė tikras chaosas: kulkų zvimbimas, ginklų kalimas, sprogimai, šauksmai, aimanos,.. Su Jakštu jau nelabai ir supratome, kas vyksta. Dabar jautėmės lyg du broliai, pabudę iš miego ir iškart mesti nežinia kur. Net ir nelabai suvokdami aplinką dirbome savo darbą – žudymo mašinų darbą. Nors apsiblausimo šiuo metu netrūko, bet štai dar lyg perkūnas iš giedro dangaus į mūsų ir taip ankštą „būstą“ kaip gavatės viesulo greičiu įsliuogė pora karių.