Ramybės troškulys įrašė atmetimo ženklus
Tiems, kas kėsinasi šalia nors kiek pabūti.
Kažko per daug ir tu rėki: \"Pakanka!\",
Kažko mažai ir tu meldi trupučio.

Kur ta pusiausvyra? Kur lemtingasis taškas?
Ką bestatytum, niekas nesilaiko.
Tiktai tulžis, nuodingas pyktis taškos,
Tiktai džiaugsmams anei minutės laiko.

Gal tai kaltybė išankstinio tikslo
Nebemylėt, nebegyvent, nebūti?
Sulūžus sielai nepakanka gipso -
Nėra materijos, kad suturėtų griūtį.

Kiek metų sverdėta, nerandant kur nukristi,
Galva net svaigsta ir širdis net pyksta,
Tačiau gyvybė vis dar plūsta gyslom,
Nors jausmuose neapibrėžtas x-as.