Laukėme priešo puolimo. Netikėjom, kad jis paliks mus ramybėje, ypač jau po trečio apšaudymo šiandien. Nuojauta kužda, kad janai kažką rezga. Per paskutines kelias dienas jie smarkiai praretino mūsų gretas. Stipresnis puolimas galėjo mus galutinai palaužti. Tada priešui teliktų užimti mūsų pozicijas ir verštis gilyn.
- Girdi?
- Sakei, ką nors?
- Klausyk. Artėja.
Iš ataidančių garsų supratome, kad puolimas gali būti rimtas. Girdėjome sunkiosios technikos gaudesį. Pėstininkai jau tikriausiai užėmė išeities pozicijas ir laukia paspirties.
Velniava. Nuo pėstininkų gal ir sugebėtume apsiginti, bet jei puls su gausiom tankų ir kivagų pajėgom, tai gali būti riesta. Neturime pakankamai sunkiųjų ginklų, o ir šaudmenų ribotai. Kaip tyčia man pavesta tąsytis su savimi neutronsvaidiį. Tai granatsvaidis, šaudantis kovinėmis galvutėmis su neutroniniu užtaisu. Neutronsvaidžiai kone vieninteliai ginklai prieš kivagus. Jie fronte pradėti naudoti tik karo metu, kaip atsakas į priešo sunkiąją techniką. Be jų kivagai pėstininkų ginklais būdavo sunkiai sustabdomi, o dabar kartais mūsų netgi prisibijo. Siaubūnai kivagai – naujos kartos žudymo mašinos, tikras technikos stebuklas. Apie jų egzistavimą sužinojome tik karui prasidėjus mat buvo kruopščiai slepiami. Kivagai yra vaikščioantys robotai, dydžio sulig trijų aukštų namu, ginkluoti įvairiausiais ginklais. Net tankams prieš juos sunku. Pajėgūs jie apsiginti ir nuo atakų iš oro, o pėstininkai jiems išvis tarsi mažos skruzdės, kurias gali traiškyti savo milžiniškomis kojomis. Neutronsvaidis efektyviausia kovos priemonė, kurią galime panaudoti kovai su jais, žinoma, jeigu taikliai šaudai ir sulauki to momento kai jie išjungia savo skydus..
- Vyrai į savo vietas! Pasiruoškit, jie ateina! – pasigirsta įsakmus vyresniojo leitenanto balsas, - Be mano įsakymo nešaudyt!
Leitenanto balsas lyg kokia apvaizda: mūšio metu beveik niekada nežinodavom, kur yra mūsų vadas (nebūdavo laiko, kada dairytis), bet tvirtas įsakmus balsas visada mus lydėjo, todėl žinojome, jog esame prižiūrimi ir nepalikti likimo valiai. Nežinau, ar leitenantas žinojo, kad jį praminėme „balsu iš dangaus“, gal jam ir patiktų jaustis pusdieviu. Fronte jis senas vilkas – kaunasi čia beveik metus, todėl patirties turi daug. Kol kas mums sunku suvokti, kaip jis sugebėjo taip ilgai išgyventi šiame pragare. Nors ir prisibijojome jo kovų užgrūdinto ir kartais rūstoko veido, tačiau visada gerbėme. Asmeniškai su juo beveik nėra tekę bendrauti, tiesą pasakius, pažvelgęs į jo veido išraišką, nedegu noru tą daryti. Kartą tepamenu persimetėme keliais žodžiais, kai atėjo patikrinti mūsų budėjimo pozicijų.
- Priešas ties pirma valanda, - pusbalsiu sušunka iš gretimo apkaso.
Kone akimirksniu per visą ruožą nuvilnijo šurmulys – vieni kitus perspėjome jog priešas pasirodė akiratyje. Visi suklūstame. Stengiamės be reikalo nešūkauti, nors kokia iš to prasmė? Priešas per šias dienas iki smulkiausio grumstelio turėjo išanalizuoti mūsų pozicijas, be to nemanau, kad janams naujiena, jog laukiame jų puolimo. Laukiame, bet neišskėstomis rankomis – kokie mes nesvetingi. Kurgi būsi svetingas, kai tau neša skausmą ir mirtį.
Priekyje vis po truputį lyg kokie maži žmogeliukai lenda neryškios priešo karių figūros. Nors sunkiosios technikos dar nematome, bet ją išduoda į viršų kylantys tiršti dūmų debesys bei jos variklių gaudimas. Atrodo, tarsi mūsų link skrietų milžiniškas bičių avilys, kuris yra toks milžiniškas, jog pakilęs virš mūsų galvų užtemdytų saulę. Nerimauju: tokio ūmaus triukšmo fronte dar nepatyriau. „Mirties maršas“, ir vis stiprėjantis. Jaučiu kaip širdis krūtinėje taškosi į visas puses lyg patrakus. Plakimas toks greitas ir nestabilus, jog atrodo, kad vargšė širdis ims, ir iš paskutiniųjų išplėšus skylę krūtinėje, iššoks ir savo trumpomis kojytėmis nuskuos tolyn į nežinią, o šaltą, mirštantį kūną paliks jo paties rankomis iškastame kape.
Iš griuvėsių ir dar šiaip ne taip stovinčių namų fono išnyra pirmieji priešo technikos siluetai. Kiek jų daug! Pirmieji iš lėto slenka tankų daliniai, o paskui juos nuolaužų nuklota žeme ropoja siaubūnai kivagai. Šalia jų šliaužia susikūprinę priešo karių figūros. Iš taip toli jie atrodo lyg kraujo ištroškę zombiai-vampyrai, pasiryžę su pasimėgavimu išsiurbti paskutinį kraujo lašą iš mūsų venų, ateinantys pasotinti savo troškulio – savo dienos dozės. Zombiai. Ir dar su ginklais rankose.
- Tu dar gyvas? – lyg pokštaudamas prabyla Jakštas.
- Lyg ir... Jų tiek daug – tarsi skėrių jūra. Bus nelengva... – konstatuoju ir tap aiškius faktus.
- Tu tik žiūrėk, kivagą sudorok – nenoriu virsti mišraine po jo kojomis, - trumpam praskaidrina nuotaiką savo šmaikštumu.
- Nesijaudink, aš jo kojas į šipulius sunešiosiu. Tu tik pridenk mane, kai ateis laikas.
Be žodžių veido išraiškomis palinkime vienas kitam sėkmės, taip lyg patvirtindami pasižadėjimą nepalikti vienas kito bėdoje. – Ir nešaudyk lyg patrakęs, kad nepatrauktum nereikalingo priešų dėmesio, - priduriu.
- Nusiramink, aš šiandien nesiruošiu mirti, - ištaria taip, lyg dvejotų tuo, ką sako.
Nelabai smagu, kad mūsų pokalbis baigėsi minint mirtį - ji čia mažiausiai laukiama. Jaučiausi truputį kaltas dėl to. Juk mano „pamokymas“  privertė Jakštą ištarti šiuos žodžius.  Et, tas įprotis pamokslauti.
Abudu bijojom. Tiesą pasakius, visi bijojom. Matydamas tavęs link artėjančią galimą tavo gyvenimo pabaigą nejuokais sunerimsti. Tada visas gyvenimas prabėga prieš akis: akimirkomis, neryškiomis nuotrupomis, kurios kaip aštrios stiklo šukės dursto iš vidaus. Įdėmiai stebėjome mūsų slink slenkančius priešus: savo taikikliuose rinkomės būsimas aukas. Šaudymas į judančius taikinius – beveik kaip sporte. Tik fronte pagrindinis prizas ne medalis, o išlikimas. Drebančios rankos, padėtos ant nuleistuko, laukė tos akimirkos, kai vėl įsiplieks pragaras, o oras bus pritvinkęs kraujo ir parako kvapo. Atrodytų, tikra beprotybė. laukti tokios velniavos, bet žinojom, kad tik tada, kai įsiplieks ugningas mūšis, prasidės kova už išlikimą: kova už savo ir kovos draugų gyvybes. Tada nelieka laiko baimei: akimirką sudelsk, ir jau gali būti vėlu. Esi priverstas veikti greitai.