Nors apšaudymas jau kuris laikas pasibaigęs, bet aš vis dar tvirtai prisispaudęs prie apkaso grindinio drebu iš baimės. Tik rankove perbraukęs žemiuotą veidą supratau, kad apsiašarojau. Lyg niekur nieko, kiek įmanydamas slepiu įkalčius ir bandau ryžtingai stotis.
- Kad tave kur... – neaišku dėl ko, stebisi Jakštas. – Vienas sviedinys krito visai šalia – kliudė apkaso kraštą. – jo balse pasigirsta nuostaba, - Tai pasisekė, kad skeveldros neįlėkė vidun! – iškėlęs galvą lyg periskopą apžiūrinėjo artilerijos sviedinio išraustą smūginę duobę.
- Tada nesistebiu, kodėl tiek daug žemių čia apačioje. Jie tikriausiai nori mus čia gyvus palaidoti! – išrėkiau vis dar apkurtęs po sviedinių krušos. – Lįsk žemyn, dar nesaugu!
Visi kariai suprato (na bent jau tie, kurie fronte seniau), kad apšaudymai gali būti atnaujinti. Priešas kartais palūkėdavo, kad mes, patikėję „laiminga pabaiga“, imtume ir atsidengtume. Nors ir nedrąsiai, bet kariai vienas po kito kišo iš apkasų savo metalines galvas. Lyg kokie kurmiai visi lindo į paviršių sveikinti saulės. Tai buvo tarsi nauja gyvenimo pradžia. Šįkart išgyvenome, bet kiek ilgam? Ir kam? Kad toliau kęstume šį žmogiškumo pažeminimą?
Oras buvo pritvinkęs parako kvapo ir sužeistųjų riksmų bei dejonių. Matėme, kad karo lauko medikai lyg pašėlę laksto tarp apkasų. Kartais jie tą darydavo net per apšaudymus – tikri bepročiai.
- Mediką! Greičiau! Rašys sužeistas! – išgirdom šūksnius.
- Įdomu, kaip Rašys. Tikiuosi, jam nieko rimto nenutiko, - su nerimu veide ištarė Jakštas.
- Aš ir tikiuosi. Nors šauksmas gana stiprus...
Rašį pažinojome jau kuris laikas. Jis fronte seniau negu mudu su Jakštu. Pamenu, mums atvykus, jis gana pašaipiai žvelgė į naujokus: nevengė patraukti per dantį, nekartą su seniais juokdavosi iš mūsų. Tačiau Rašį gerbėme. Iš jo gavome daug naudingų patarimų, be kurių fronte vargiai beišgyventume. Nevienam jie išgelbėjo kailį. Deja, bet žmonės čia miršta kasdien – pradedame prie to priprasti. Tačiau, kad ir kaip tai pradėtų atrodyti „įprasta ir natūralu“, bet kiekviena užgesusi gyvybė kažką palieka viduje. Tarsi kartu su tuo žmogumi būtų iškeliavusi ir dalelė tavęs. Netektys yra sunkios. Aš abejoju, ar kada sugebėsiu pamiršti jų veidus. Kaip šmėklos jie persekios mane visą gyvenimą, primindami save, kad jų neišgelbėjau, primindami, kad kartu su jais žuvo ir dalelė manęs.
- Kaip jūs vyručiai? Gal cigaretę? – palinkęs šalia apkaso šypsojosi draugiškas veidas.
- Ačiū, Domai, gyvi dar...
- Ką, neimsi? Juk vaišinu, – šypteli.
- Ne, aš ne...
- O aš paimsiu vieną, - nepasikuklino Jakštas. Paėmęs iš pakelio cigaretę, godžiai, lyg pasimėgaudamas, užtraukė dūmą. Nors rūkyti pradėjo tik fronte, bet truputį įgavęs įgūdžių vaizdavosi esąs senas rūkorius. Stebėjau, kaip į viršų kilo tiršti pilki dūmai – lyg iš artilerijos pabūklo vamzdžio. Spėju, priešai dabar irgi mėgaujasi šiuo, vienu iš nedaugelio, fronto „malonumų“. Juk nuveikė tokį sunkų darbą, vaišindami mus ugnimi. Mūsų darbas irgi ne ką lengvesnis – išgyventi. Taip ir „dirbame“ vieni kitiems, lyg pelės ir katės žaidime, nors tiek vienoj, tiek kitoj barikados pusėj žmonės...
- Domai, neturėtum būti savo apkase? – prisimerkęs nuo spiginančios saulės šviesos žvelgiu į viršų.
- Turėčiau. Bet kas tada jus prižiūrės. Juk turiu žinoti, kaip mano vyrai laikosi, – šypsosi.
Šypteliu ir aš.
- Gerai, laikykitės, reikia apžiūrėti kitus vaikinus. Beje, vaikinams  jūsų kairėje smarkiai kliuvo – užmušė iškart abu. Ką nors turėtų pasiųsti į jų vietą. Jūs matau irgi „smagumo“ turėjot. Pylė visai šalia, – koja bando „apžiūrėti“ kraterį šalia apkaso. – Po laiminga žvaigžde gimėt.
- Tokia čia ir laimė. Net jei ir būtų kliuvę, tikriausiai nebūtume spėję nė pajusti to...
- Jau antras kartas! – Pasigiria Jakštas.
- Taip, būtent mane tas ir neramina – kažkokia užkeikta vieta. Tie vaikinai kairėje, du kartai šalia mūsų apkaso – kas sekantį kartą?
- Baik tikėti tais kvailais prietarais. Bumbi kaip senas krienas.
Mums besiginčijant Domas dingo iš akiračio – nulėkė apžiūrėti kitų pozicijų. Dabar jis mūsų seržantas, nors ir pradėjo nuo eilinio laipsnio. Fronte ilgiau negu mudu su Jakštu. Šaunus vyrukas – net ir tokioj slogioj atmosferoj nepraranda geros nuotaikos ir stengiasi šypsotis, taip pakeldamas mums visiems nuotaiką, o kartu ir kovinę dvasią. Lyg visi žiaurumai, kuriuos mato aplink, jam būtų nė motais. Netikiu, kad žmogus gali taip save atskirti nuo aplinkos. Su seržanto pareigomis mūsų manymu gerai tvarkosi, priekaištų jam neturime. Mūšio metu tikras lyderis – nevengia kišti galvos ten, kur mes nė nedrįstame. Bet, kai vadas eina, turi sekti iš paskos. Tuo metu mintyse keikiame jį, bet kartu žavimės jo drąsa, net pavydime.