.
Skirta draugui, kuris pusmečiais neišeina iš palatos



Nesakyti žodžiai, nutylėtos mintys...
Kaip gi tau gyventi? Kaip save apginti?
Netgi vėjas šaukia, ūžauja už lango.
Tiktai tavo tylą liūdesys vis lanko.

Lanko vėlei mintys ilgesiu skandintos –
Pilkas vėjo rūbas. Reiktų prisiminti,
Kaip atrodo saulė. Ar jinai dar šviečia?
Kaip tos dienos bėga, kai tavęs neliečia

Žalias miško rūbas, baltas, baltas kelias?
Šitaip pievos kvepia, gėlės galvas kelia.
Šitaip ošia jūra, plaudama pakrantę,
Šviesūs toliai žiūri. O naktis bedantė

Vėlei ruošia vygę, vėlei supsis laikas.
Akys vėl atmerktos. Žvilgsnis kiek paklaikęs.
Bėga dienos, skęsta sąmonėj užlūžę.
Tokia jau ta laimė. Tokia tai dalužė.

Vėlei naktys dengia, vėl vagoja dienos.
Šauksi, neprišauksi, juk esi taip vienas.
Meldi pagailėti, širdį nuraminti.
Plaukia juodas kelias, žodžiai veja mintį.