Toks virpantis oras ir švintanti rytmečio saulė
Tyliu šnabždesiu šildo, atmerkdama dienai akis.
Balti debesėliai, nakties paskutinė apgaulė,
Skubės slėptis nuo mūsų ir niekas jau jų nepavys.

Upės vandenys gilūs bėgdami liūdesį plauna.
Krantai tylūs rimo, lyg prisėdęs pailsęs žmogus.
Ir plaukia nauji, negirdėti akordai. Užgauna
Stygas mano. Širdis vėl išgirsta trapiausius garsus:

Kaip žolė pašnibždom kelia vėlei bundančią žemę,
Ir pramerkia iš lėto žiedai jos baltus vainikus.
Gyvybei pavasaris naują žydėjimą lemia
Ir sužvilgus rasa kaip viltis, kurį laiką pabus...

Aš sėdžiu. Bijau nubaidyti kalbėjimą šitą.
Sulaikius kvėpavimą baltą tylą ąsočiais geriu.
Vėl naujas dangus. Toks primirštas, seniai nematytas –
Šį naują pavasarį rieškučiom semiu ir semiu...